Pradėti galbūt reiktų tuo, kad proturkiškame propagandiniame pasakojime išdėstyto požiūrio nepalaiko nė viena rimta tarptautinė organizacija ar koks nors vykdomasis organas, išskyrus pačius turkus.
Faktas yra ir tai, kad Turkija per du kartus (1974 metų liepos 20-ąją ir rugpjūčio 14-ąją) įsiveržė į salą jėga, visiškai nepaisant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų, reikalaujančių tučtuojau baigti visus karinius veiksmus saloje ir nedelsiant pašalinti turkišką kariuomenę iš salos. Jau po paties pirmo savavališko įsiveržimo į salą Kipro parlamento vadovas Glafkos Cliridis atstatė Kipre konstitucinę santvarką, tapo laikinuoju prezidentu. Tačiau Turkijos kariuomenei tai atrodė visai nesvarbu, ji įsiveržė dar kartą. Galima Turkiją teisinti, tačiau daugumai priimtinesnė JT Saugumo Tarybos nuomonė.
Proturkišką poziciją sutepa ir tai, kad 1983 metais Kipro turkai pasiskelbė esantys nepriklausoma valstybe. Net jei ir Turkijos ambasadoriaus pasakojime yra tiesos, jog Turkija tik ginasi, kuo čia dėta nepriklausomybė? Apginkite Turkijos piliečius ir etninius turkus, suteikite jiems reikalingą paramą ir malonėkite plaukti pas save atgal, į savo saulėtąją Turkiją. O čia staiga kažkokia jokių šalių nepripažįstama „nepriklausomybė“. Todėl ambasadoriaus pozicija yra ne daugiau kaip diplomatinis miglos pūtimas skaitytojui ir karinės ekspansijos teisinimas.
Turkiška Šiaurės Kipro Respublika yra nelegali, užgrobimo ir brutalios karinės jėgos remiama valstybė, kurios nėra pasaulio politiniame žemėlapyje. Ir tai normalu – niekas nenori sudaryti precedento, kai kariškai stipresnė valstybė gali radusi pretekstą įsiveržti į svetimą valstybę ir „atsiriekti“ sau jos dalį. Tai, kad Turkija tokiais savo egoistiškais veiksmais tik blogina situaciją, yra pripažinusi ir ta pati JT Saugumo Taryba keliomis savo rezoliucijomis.
Tačiau į tai Turkija tik numoja ranka. Dar blogiau – turkai Šiauriniame Kipre naikina graikų kultūrinį palikimą, turkiškoje dalyje kartais „stebuklingai“ be žinios dingsta žmonės, pažeidinėjamos žmonių teisės. Lyg to būtų maža – Turkija tyčia importavo į Kiprą daugiau nei 120 tūkst. turkų, nepaisant Ženevos konvencijos nuostatos, jog „okupuojanti šalis neturi apgyvendinti savo gyventojų okupuotoje teritorijoje“. O kur dar apie 40 tūkstančių tenai tūnančių turkiškų karių.
Šiaurinio Kipro „nepriklausomybės“ ne tik nepripažįsta Tarptautinė pašto sąjunga, šiai nelegaliai valstybei embargą paskelbusios ir daugybė valstybių, ji neturi nei savo tarptautinio telefono kodo, nei savo internetinės pirmo lygio šaknies. Tiesioginiai skrydžiai į Šiaurinį Kiprą yra uždrausti tarptautinės teisės, į salą skraido tik Turkijos ar Azerbaidžano lėktuvai, laivybinius uostus pripažįsta tik pati Turkija.
Raginu Turkiją ir jos pareigūnus ne pasakas sekti, o kuo greičiau pradėti visišką savo kariuomenės išvedimą iš svetimos teritorijos, atsiprašyti tarptautinės bendruomenės už padarytą Kiprui žalą, atlyginti su tuo susijusius nuostolius bei atsisakyti ambicijų į Kiprą. Kita vertus, jei Kipro turkams saloje itin blogai ir sąlygos gyvenimui tampa nepakenčiamos, Turkija galėtų sau leisti imtis tautiečių iškeldinimo iš salos ir sėkmingos jų integracijos į žemyninę Turkiją.