Kipro graikams tai buvo tikro pragaro pradžia šioje mažoje saloje, kurioje karaliavo „taika, ramybė ir stabilumas“. Kipro turkams tai buvo pradžia taikos, ilgoje ir komplikuotoje Kipro istorijoje.
Kad suvoktume Kipro problemą, reikia susipažinti su Kipro istorija apskritai. Tačiau Kipro graikams naudinga, jog Europos visuomenė galvotų, jog Kipro problemos prasidėjo 1974 metais, kai Turkija, kaip garantas pagal 1960 m. susitarimą, pasiuntė savo karines pajėgas į Kiprą. Dėl šios priežasties būtų naudinga atlikti trumpą ekskursą į Kipro istoriją iki 1974 metų.
Nuo 58 metų prieš Kristų, kai Romos imperija užkariavo salą, iki pat 1571-ųjų sala priklausė Bizantijos imperijai, po to kryžiuočiams ir Venecijos Respublikai. 1571 metais Osmanų imperija atėmė salą iš Venecijos ir nuo tada iki pat 1878-ujų sala buvo valdoma osmanų.
1878 metais jie pasirašė gynybos sutartį su Jungtine Karalyste. Pagal ją Osmanų imperija, mainais už paramą kare su Rusija, salą išnuomojo Didžiosios Britanijos karūnai, bet neperleido jos. Pirmojo pasaulinio karo metais Osmanų imperija stojo į Vokietijos pusę, o britai vienašališkai aneksavo salą ir paskelbė ją savo kolonija.
Pradedant 1930-asiais Kipro graikai nutarė, jog politinė situacija yra palanki jų sumanymams ir pardėjo intensyviai siekti salos prijungimo prie Graikijos. Jungtinės Karalystės vyriausybė atmesdavo šiuos prašymus.
Praėjusio šimtmečio penktojo dešimtmečio viduryje Graikija kreipėsi į Jungtines Tautas reikalaudama, jog Kipro graikams būtų suteikta galimybė apsispręsti. Kipro graikai griebėsi smurto ir puolė Kipro turkų kaimus saloje, tuo siekdami pastūmėti reikalus JT dėl apsisprendimo teisės.
Jungtinės Karalystės vyriausybė atsisakė suteikti apsisprendimo teisę Kipro graikams, pareikšdama, jog jei jau Kipro graikams būtų suteikta teisė apsispręsti, tai ir Kipro turkams turėtų taip pat būti suteikta tokia pat teisė, nes šios dvi bendruomenės gyvena saloje.
Taigi Graikijos kreipimasis į JT dėl apsisprendimo nedavė jokių rezultatų. Bet šeštojo dešimtmečio viduryje britai nutarė dekolonizuoti salą. Prasidėjo ilgos ir nelengvos derybos, vykusios tai Ciuriche, tai Londone. Galiausiai penki derybų dalyviai - Jungtinė Karalystė, Graikija, Turkija, Kipro graikų ir Kipro turkų atstovai - susitarė, jog naujoji valstybė turėtų būti dviejų bendruomenių respublika su unikalia konstitucija, užtikrinančia Kipro turkų ir graikų bendruomenių politinę partnerystę bei draudžiančios Kiprui prisijungti prie kurios nors šalies. Pagal ją naujosios Kipro Respublikos prezidentas būtų Kipro graikas, o viceprezidentas - Kipro turkas, ir jie abu turėtų veto teisę, ypač užsienio politikos klausimais.
Atskiru susitarimu Graikija, Turkija ir Jungtinė Karalystė tapo Kipro Respublikos suvereniteto garantu. Formaliai Kipro Respublika, kaip dviejų lygiaverčių bendruomenių respublika, tapo nepriklausoma 1960-ųjų rugpjūčio 16-ąją.
1962 metais tapo aišku, jog Kipro graikai nesirengia laikytis konstitucinių nuostatų. Tuometis Kipro prezidentas arkivyskupas Makarijus pirmą kartą atskleidė savo ketinimus, kai atmetė Konstitucijos 173-ąjį skyrių, pagal kurį penkiuose pagrindiniuose miestuose Kipro turkai būtų turėję savo atskiras savivaldybes.
Atsakydami į tai Kipro turkai nebalsavo už vyriausybės pasiūlytą mokesčių sistemą, tačiau Kipro graikai nepakeitė savo nuomonės dėl Konstitucijos 173 straipsnio. Tuomet Kipro turkai kreipėsi į Kipro Aukščiausiąjį Teismą. Teismą sudarė vienas Kipro teisėjas graikas, vienas Kipro teisėjas turkas ir teismo prezidentas, neutralus asmuo iš Vokietijos.
1963 metų vasario 12-ąją arkivyskupas Makarijus paskelbė, jog jei Aukščiausiojo Teismo sprendimas bus nepalankus Kipro graikams, jie jį ignoruos. 1963 m. balandžio 25 d. teismas priėmė sprendimą, palankų Kipro turkams, tačiau, Kipro graikai, kaip ir buvo žadėję, ignoravo jį. Tuomet Aukščiausiojo Teismo pirmininkas atsistatydino. Taigi Kipras jau nebebuvo teisinė valstybė.
1963 m. lapkritį Kipro graikai pasiūlė pataisyti tryliką Konstitucijos straipsnių, siekdami, kad Kipro turkų bendruomenės statusas būtų kaip mažumos. Arkivyskupas pareiškė, jog 1960 metų Konstitucija suteikia didesnes teises Kipro turkams, nei jiems priklausytų pagal jų statusą saloje. Tačiau jis pats prieš kelerius metus pritarė 1960-ųjų susitarimams, kurių dėka atsirado Kipro Konstitucija. Savaime suprantama, jog pataisymai buvo atmesti tiek Turkijos, tiek Kipro turkų.
Per 1963-ųjų Kalėdas Kipro graikų ginkluotos grupuotės atakavo Kipro turkus visoje saloje. Šimtai Kipro turkų - vyrų, moterų ir vaikų - buvo sužeista ar užmušta. Trys šimtai Kipro turkų iki šiol yra laikomi dingusiais be žinios po šių išpuolių.
1964 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryba ėmėsi spręsti šį klausimą. Taryba, nepaisydama Turkijos ir Kipro turkų pareiškimų, jog Kipre nėra teisinės tvarkos ir teisėtos vyriausybės, užtikrinančios konstitucinę tvarką, priimtoje rezoliucijoje Nr. 186, vadina Kipro graikų administraciją Kipro vyriausybe. Remiantis šia rezoliucija JTO ginkluotosios pajėgos buvo nusiųstos į salą siekiant atstatyti ir palaikyti tvarką. Būtent rezoliucija Nr. 186 pastūmėjo daugumą valstybių bendradarbiauti su Kipro graikų administracija, tarytum ji būtų teisėta Kipro valdžia.
Po 1963 m. gruodžio mėnesį Kipro graikų įvykdytų išpuolių prieš Kipro turkus pastarieji turėjo apsigyventi anklavuose, kur galima buvo geriau apsiginti nuo ginkluotų grupuočių. Tai ir buvo Kipro padalijimo į atskiras zonas pradžia.
1964-1974 metais Kipro turkai daug kentėjo. Jie tapo pabėgėliais savo pačių žemėje. Jiems buvo apribota judėjimo laivė, taip pat buvo taikomi griežti ekonominiai apribojimai. Štai tokiomis sąlygomis buvo vedamos derybos tarp bendruomenių ir bandoma surasti kompromisą, tačiau kiekvieną kartą viskas sužlugdavo, nes Kipro graikai atmesdavo kompromisą.
1974 m. liepos 15 d. Kipro graikų nacionalinė gvardija, remiama Graikijos kariuomenės, nuvertė arkivyskupą Makarijų ir paskelbė prezidentu Nikosą Sampsoną, daug prisidėjusį prie išpuolių prieš Kipro turkus. Tuoj pat po perversmo nacionalinė gvardija išžudė daug graikų karininkų, atvykusių iš Graikijos tarnauti saloje, bei Kipro turkų. Arkivyskupas Makarijus sugebėjo pabėgti iš Kipro.
Tai buvo akivaizdus bandymas prijungti salą prie Graikijos. Turkijos vyriausybei neliko nieko kito, kaip pasinaudoti 1960 metų susitarime numatyta teise įsikišti bei tokiu būdu išsaugoti Kipro nepriklausomybę ir Kipro turkus.
***
J.E. Oguzas Ozge yra Turkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje.