Na, maniau, žmonės sumaterialėję ir nieko nenori daryti be pinigų.
Perskaičiau „Alytaus naujienose“ liepos 27 d. straipsnį apie kraujo trūkumą ir prašymą tapti donorais ir sakau: reikia pradėti nuo savęs.
Rugpjūčio 7 d. nuėjau į Alytaus kraujo banką Ligoninės gatvėje, kad duočiau kraujo nemokamai. Ir ką gi ten pamačiau: ogi tvankiame kabinete susigrūdę eilėje laukia apie 15 žmonių prie gydytojos, kuri matuoja kraujo spaudimą ir daro įrašus.
Atsistojau ir maždaug po 40 min. (iš jų apie 10 min. gydytoja bendravo asmeniniais reikalais su savo pažįstama, nepaisydama laukiančių žmonių) atėjus mano eilei, buvau informuotas, kad pirmiausiai reikėjo stovėti ne čia, bet laboratorijoje priduoti kraują.
Suprantu, mano klaida, kad ne ten atsistojau (kraują duodavau - taip pat neatlygintinai - prieš 15 metų, todėl dabartinės tvarkos nežinau), bet juk turi būti matomoje vietoje pateikta visa reikalinga informacija. Pamatęs, kad eilė prie laboratorijos juda taip pat lėtai, ir žinodamas, kad po jos reikės vėl laukti iš naujo pirmoje eilėje, turėjau atsisakyti savo sumanymo (negalėjau ilgiau laukti, nes privalėjau grįžti į darbą).
Apmaudu, ką ir sakyti: kad duotum nemokamai kraujo, reikia laukti eilėse ne mažiau 2 val.! Žmonės juokavo, kad nualps ne duodami kraują, bet stovėdami eilėje...
Kodėl Alytuje kraujas imamas tik vieną pusdienį (4 val.) per savaitę (dirbančiajam tai nėra patogu), kodėl dirba mažai medikų (susidaro eilės ir reikia laukti tarsi išmaldos)? Ir iš viso: REIKALINGA LIETUVOJE NEATLYGINTINA KRAUJO DONORYSTĖ AR NE???
Manau, kad jei ir trūksta kraujo, tai atsakingiems asmenims į tai giliai nusispjauti, kitaip tokios padėties paaiškinti negaliu. Tiktai kam tada garsiai rėkti, kad trūksta kraujo? Jeigu yra eilės, vadinasi, jo yra perteklius, o ne trūkumas - elementari rinkos taisyklė. Taip išeina, kad to reikia patiems donorams (nesvarbu, jie duoda kraują už pinigus ar ne), o medikai tarsi daro siūlantiems savo kraują žmonėms malonę...
Teko girdėti, kad Vilniuje (vietos tiksliai nežinau) padėtis ne geresnė. Ką gi, nieko nepraradau, neigiama patirtis taip pat vertinga: man pasidarė aiškios kraujo deficito priežastys, apie kurias nenumaniau. Kartu nejauku žinoti, kad nutikus nelaimei, man ar kitam žmogui gali pritrūkti kraujo. Ir apmaudžiausia, kad dėl to kaltas abejingumas ne tiek žmonių, galinčių būti donorais, kiek asmenų, nuo kurių priklauso esama situacija.