Visur reikia privažiuoti, prilėkti, parkuotis, poruotis ir t.t. Eismo dalyviais dabar tampame visi tik peržengę savo buto slenkstį, nes, ką gali žinoti, ar neatlėks kas nors iš penktojo aukšto motociklu.
Dar daugiau - esame ne tik eismo dalyviai, bet ir vaikščiojantys bei važiuojantys taikiniai, nes mūsų visuomenė ugdo nuožmiųjų eismo medžiotojų elitą. Tiesa, į elitą patenka ne visi - tik labai ekstremalūs.
Pastarieji meta iššūkį bet kokiam karui keliuose, bet kokiam promilių skaičiui, bet kuriam eismo tvarkdariui. Ir jiems tai gerai sekasi. Juk turi Lietuva pirmauti, pirmauja ir dar tikriausiai ilgai pirmaus, nors tai ir labai negatyvu. Ką ten kaimynams latviams lygintis - jie mat atima iš girtų vairuotojų medžioklės įrankius.
Galbūt mūsų valdžios vyrai patys yra nuožmiųjų vairuotojų šalininkai ar jiems prijaučia. Tad paklauskime savęs ir visų:
ar ilgai dar būsime danieliais ant „ne vietoje“ pažymėtų perėjų; ar ilgai dar eismo tvarkymo ir kontrolės institucijos žinos, už ką atsako, ir dar geriau žinos, už ką neatsako; ar seimo ir vyriausybės nariai tylės tol, kol jų pačių tai nepalies; ar tikrai neįmanoma pažaboti nuožmiųjų eismo medžiotojų; ar tikrai pakanka 12-kos paskaitų, kad būtų paruošti jaunieji vairuotojai; ar tikrai jauniesiems vairuotojams nereikalingas ir neturi būti privalomas smūgio, segint diržą prie 30 km/h greičio, testas?
Atsakykime sau ir visiems į šiuos klausimus, kol netapome - danieliais .