Nepaskubėsi. O kai neskubi, tai ir mintys įvairios aplanko. Bandau prisiminti, kada mačiau šitą kelią neremontuojamą. Ir negaliu. Kiek atmintis siekia, prie jo nuolat triūsiama, nuolat ilgos atskirų juostų atkarpos uždarytos. Šio greitkelio atributas – greitį ribojantys ženklai.
Atkūrus Nepriklausomybę buvo striuka, tad kelių kurį laiką beveik neremontuodavo. Gal tada šio greitkelio nelietė? Atsigavus ekonomikai, imtasi juos tvarkyti. Štai Brazauskui atkutę kelininkai nutiesė asfaltą į vieną iš jo nuošalių sodybų. O ką? Juk ten irgi kelias.
Po to horizonte pasirodė Briuselis su dideliu maišu pinigų, skirtų mūsų keliams sutvarkyti. Sužibo daug gudrių akučių. Ar prisimenate, kaip vos apsiplunksnavęs prezidentas R.Paksas bandė praryti „Žemaitijos kelius“? Keliai taip gardžiai kvepėjo eurais ir svaigino, kad jis prarado bet kokį atsargumą ir stvėrėsi jų nesidairydamas aplink ir net tinkamai neįsitvirtinęs kėdėje. Jam tai atsirūgo apkaltoje, bet juk nėra mūšių be aukų.
Yra išgyvenusių kelininkų grumtynėse, ir yra net gavusių mūsų greitkelį pastoviam prižiūrėjimui. Prižiūri kruopščiai, triūsia it bitelės. Tas triūsas primena vieną šeimą, kuri turi kontraktą dažyti Auksinių Vartų tiltą San Franciske. Kai pasiekia vieną krantą, gali pradėti iš naujo, nes anam gale jau būna apsilaupę dažai. Tiltas ilgas, dažytojų nedaug – amžinas kontraktas.
Lėtai slenku kamštyje. Dabar prisimenu tolimus Vokietijų susivienijimo metus. Tada teko važiuoti per buvusią DDR greitkeliu, labai panašiu į mūsiškį Vilnius – Kaunas. Daugelyje vietų vyko kelio remonto darbai, nors asfalto danga buvo visai gera, bent jau pagal mano sovietinę patirtį. Tokia per tris pirštus, kaip ir šiandien pas mus yra. O vokiečiai ją be gailesčio ardė pneumatiniais kūjais.
Ir pats mačiau, kaip šalia, jau paruoštoje vietoje, liejo naują dangą. Kokio pusmetrio storio! Tokių dalykų dar nebuvau matęs. Tačiau nuo tada suprantu, kodėl vokiečių autobanai nei provėžiuoti, nei amžinai remontuojami. Padarė vieną kartą, bet ilgam.
Tačiau ką veiktų mūsų kelininkai, jei imtų ir iškart gerai kelią nutiestų? Aišku, kelio sąmata labai išaugtų, pelno gal irgi daugiau būtų. O kas paskui? Vienąkart gavai iš maišo, ir viskas? Griežtas ne. Juk ten dar tiek daug likę!
Išspręskime vieną uždavinuką: jeigu jums reikia pervežti 20 tonų prekių ir jūs pasamdote mane, aš siūlau du variantus. Arba 20 kartų kursuoju pirmyn atgal veždamas po toną, arba pervežu vienu ypu. Nekalbant apie tai, kad už pirmo varianto pasiūlymą mane palaikysite sukvailėjusiu, kurį variantą rinktis?
Jei man mokama už reisą, aš renkuosi pirmą. Jei už atliktą darbą – tada antrą. Bet jei kažkas trečias moka už pervežimą apskritai, tada mudu sutartinai pasirinksime pirmą variantą, o gautą uždarbį pasidalinsime. Sveikas protas su pelnu kartais neturi nieko bendro.
Priešinga kryptimi Kauno link prašvilpia juoda mašina su mėlynais švyturėliais. Kitą dieną iš spaudos sužinau, kad tai kovotojas už tvarką keliuose V.Muntianas pas žmonelę 170 km/val. greičiu skuodė.
Visi važiuoja šiuo greitkeliu: ir ministrai, ir STT vadovybė, ir premjeras, ir pats prezidentas. Bet nesistebi. Per greit važiuoja, turbūt nemato. Jei pabandytų kada pravažiuoti kaip visi, gal ir jų galvose įdomių minčių kiltų? Bet gal paslaugūs kelininkai padovanotų jiems tokius specialius akinius, pro kuriuos žiūri, ir atrodo, kad remontas nevyksta, viskas sutvarkyta, tik asfalto juosta juoduoja, perskirta šviežiu baltu punktyru.
Tvarko tvarko autostradą, nesutvarko. Dulkės sėda ant darbininkų batų, o eurai tūpia į banko sąskaitas. Mažesni keliai kantrūs, tylūs – palauks. Jų šeimininkai dar eilėje stovi.
Bėda ta, kad tie pinigai skirti mums visiems, kad negaištume kamščiuose, kad nelaužytume važiuoklių duobėse, kad nuo treilerio nereiktų trauktis į pakelės griovį. Tačiau kai kam atrodo, jog tai tiesiog melžiama Briuselio karvė. Jei pačiupai spenį, tai ir pilk sau. Na, dar gal keliems reikalingiems žmonėms šalia. O mes tuo tarpu vėžlio žingsniu judame link namų.