Tada mes, būsimų pirmokų mamos, su viltimi išlydėjome savo vaikus į mokslo šventovę. Manėme, kad viskas bus kitaip nei mums - bus geriau, gražiau. Dabar jau vienas baigė vidurinę mokyklą. Kitas sūnus - paauglys, kaip tik tokio amžiaus, kai rūpi visi klystkeliai.
Su nerimu laukiu rugsėjo pirmosios „šventės“. Šį žodį rašau kabutėse neatsitiktinai. Kiekvienais metais mokyklose rugsėjo pirmosios proga šiokios tokios šventės organizuojamos tik pirmokams, penktokams ir dvyliktokams. Visi kiti be jokio pasveikinimo suvaromi į klases, kur klasių auklėtojos sugeba vos vieną pamoką užimti mokinius.
Viskas baigiasi tuo, kad pasiturinčių tėvų vaikai pasigiria prieš klasę pabuvoję Kipre, Kroatijoje ar Turkijoje. Kiti tik nuryja kartėlį, kad jų atostogos nebeatitinka „standarto“. Po šių varžytuvių vaikai paleidžiami namo ir eina „švęsti“ savarankiškai, kaip kas išmano, kaip išdrįsta.
Kas į piceriją, kas į aludę, kas į „plotus“. Vakare pilnas miestas girtų, nesuvaldomų jaunų žmonių, kurie kelia pasibaisėjimą aplinkiniams. Galiu pasakyti - mūsų laikais to tikrai nebuvo.
Taigi nieko gero iš tos šventės neišėjo. Labai norėtųsi, kad Švietimo ir mokslo ministerija, švietimo skyriai, mokyklų vadovai prisimtų atsakomybę už šį nacionalilį renginį ir pakviestų mokinius deramai švęsti ir pasilinksminti. Juk jaunimą dar galimą išmokyti ir normalaus pasilinksminimo, šventimo tradicijų.