Bet Lietuvos valdžia, atsainus jos požiūris į paprastą pilietį nepaliko jokių galimybių: galėjau pasilikti Lietuvoje ir prasigerti iš nevilties, dėl mažos algos, socialinio nesaugumo ar neaiškių perspektyvų. Tokios niūrios galimybės manęs jauno, ką tik pabaigusio universitetą jaunuolio, nežavėjo, todėl išvažiavau.
Pradžia kaip ir kiekvieno emigranto buvo sunki, bet isikūriau, susikūriau savo gerbūvį, atsirado socialinio saugumo jausmas, kuris leidžia galvoti apie šeimą ir jos išlaikymą. Taip jau mano gyvenimas susiklostė, kad būtent čia, Škotijoje, sutikau savo gyvenimo meilę, kuri yra Latvijos pilietė. Netrukus gimė sūnus. Man kaip Lietuvos patriotui, net nekilo minties, kad mano sūnus bus kokios nors kitos šalies pilietis. Aš norėjau, ir mano gyvenimo draugė sutiko, kad jis turėtų Lietuvos pilietybę.
Čia ir prasideda įdomybės. Pasirodo, Lietuvos pilietybę gauti yra ne taip lengva. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos Respublika yra naftos turtinga gerovės valstybė, kuri labai kruopščiai atsirenka, kokių piliečių jai reikia, arba atsisako savo pačių piliečių. Turbūt paskutinis variantas teisingesnis.
Pirmiausia, į ambasadą neįmanoma prisiskambinti. Visais numeriais atsiliepia automatinė sekretorė, kuri suteikia bendrą informaciją, kurią galima surasti ir ambasados tinklalapyje, bet neįmanoma susisiekti su gyvu žmogumi, kuris suteiktų tau konkretesnės informacijos. Gal aš esu kvailys? Tiesiog nesugebu surasti telefono, kuriuo galima prisiskambinti į ambasadą pasikalbėti su kuo nors gyvu ten esančiu. Bet tada ir keletas kitų mano pažįstamų lietuvių yra kvailiai, nes ir jie ieškojo numerių, kuriais butų galima prisiskambinti į ambasadą vienais ar kitais reikalais, bet nerado.
Taip mums ir reikia - Lietuvai kvailių nereikia. O D.Britanijai gerai tokie kvailiai: moka anglų kalbą, dirba našiau už britus ir užsirekomenduoja ne per protekcijas, o savo darbu.
Mano draugė, matydama, kaip aš beviltiškai bandau susisiekti su ambasada, pabandė paskambinti į Latvijos ambasadą, ten irgi atsiliepė automatinė sekretorė, tačiau skirtingai nei Lietuvos ambasadoje, ji buvo sujungta su gyvu žmogumi, kuris atsakė į jai rūpimus klausimus.
Tai kaip tada prisiskambinti jei tave ištiko bėda? Tiesa, automatinė sekretorė mini mirties atvejį. Vadinasi, su ambasada telefonu susisiekti gali tik mirties atveju, jokiu kitu bėdų turbūt Lietuvos piliečiams negali atsitikti D.Britanijoje.
Tada aš pabandžiau parašyti elektroninį laišką man rūpimais klausimais į ambasadą ir gavau tokį atsakymą:
Dėkojame už Jūsų laišką. Į jūsų klausimą atsakysime per 3-4 darbo dienas.
Apgailestaujame, tačiau dėl didelio paklausimų skaičiaus negalėsime atsakyti į klausimus, į kuriuos atsakymus galite rasti ambasados tinklalapyje. Negavę atsakymo į laišką per 3-4 darbo dienas, ieškokite informacijos https://uk.mfa.lt/index.php?2111488783 arba https://uk.mfa.lt/index.php?-354429880.
Maloniai prašome nesiųsti to paties paklausimo kelis kartus, nes tai trikdo mūsų kompiuterinių sistemų darbą ir pailgina atsakymų į jūsų klausimus laiką. Konsulinis skyrius pasilieka teisę nedelsiant ištrinti to paties turinio pakartotinai gautus ar nepasirašytus elektroninius laiškus.
Nuoširdžiai,
Konsulinis skyrius
Po trijų dienų kaip ir žadėtą gavau kitą laišką:
Mielas Nerijau,
Jei atidžiai perskaitysite informaciją mūsų tinklapyje, esu tikra, surasite atsakymus į visus jus dominančius klausimus: https://uk.mfa.lt/index.php?-1759753965.
Na, aš tikrai dar kartą atidžiai peržiūrėjau informaciją, bet į man rūpimus klausimus atsakymo neradau. Kaip matote, man nebuvo pasiūlyta, ką daryti, jei atidžiai perskaitęs informaciją, vis dėlto atsakymo į mane dominančius klausimus aš nerasiu. O ką daryti žmonėms, kurie neturi interneto, arba nesugeba rasti jame informacijos?
Bet čia dar tikrai smulkmena. Įdomybės prasideda, kai ambasada pateikia sąrašą, kokius dokumentus aš turėčiau pateikti, dėl vaiko Lietuvos Respublikos pilietybės. Dokumentai, kuriuos turiu gauti iš D.Britanijos institucijų ir pristatyti į ambasadą, turi būti su vertimu į lietuvių kalbą. Ambasada vertimais neužsiima, o pateikia sąrašą ambasados aprobuotų vertėjų.
Latvijos ambasada nieko panašaus nereikalauja, turbūt todėl, kad Latvijos ambasadoje dirba žmonės, kurie moka anglų kalbą. Galų gale Lietuvos ambasada išdėsto gal dešimt punktų, kuriuos turiu įgyvendinti, kad mano vaikas gautų Lietuvos pilietybę, o dauguma iš jų yra absurdiški. Latvijos ambasadai pakanka trijų.
Mano pilietinė ir tautinė sąmonė nori, kad mano vaikas būtų Lietuvos pilietis, bet mano orumas ir sveikas protas sako, kad pasirinkčiau Latvijos pilietybę. Taip ir padarysiu, nes Lietuvos Respublikai nereikia piliečių.