Tam, kad per daug neatitrūktume nuo buvusio pirmojo lygiateisių šeimoje ir nesueuropėtume, dirbama visais frontais. Naftos dolerių tam pakanka. Išlaikomos radijo stotys, televizijos kanalai, mokymo įstaigos, siunčiami gastrolieriai. Aš turiu omenyje ne puikius rusų teatrų ar muzikos kolektyvus, o prasto lengvai praryjamo produkto tiekėjus.
Mane asmeniškai nuo jo vimdo, tačiau vien iš J.Basanavičiaus gatvės Palangoje repertuaro tenka pripažinti, kad labai daug kam tas rusiškos kultūros surogatas prie širdies. Jo vartotojams tai jėgova muzika, jos atlikėjai – pasaulinės žvaigždės. Tik kažkodėl tų žvaigždžių šviesa nesklinda toliau Lazdijų. Jos matomos tik specialiai paruoštomis akimis zonoje nuo Vladivostoko iki Klaipėdos. Nei suomiai, nei lenkai jų nebeįžiūri ir neklauso.
O kad Lietuvos žmonių neužliūliuotų vis gerėjantis jų gyvenimas, jiems reikia pametėti sukrėtimų. Apsilankantys Rusijos provincijoje mato vis didėjantį gyvenimo kokybės skirtumą, o grįžę dar ir kitiems papasakoja. Todėl reikia tokiems akivaizdžiai parodyti, kad ir jų valdžia žmonėmis nesirūpina. Vienas dalykas yra keikti valdininkus už jų abejingumą, kyšininkavimą ir patiems kovoti su tomis išvešėjusiomis ligomis, o kitas dalykas – įtikėti, kad tavo šalies valdžia yra tavo nesutaikomas priešas.
Estijoje užteko mažyčio preteksto – pagarbaus paminklo ir žuvusiųjų perkėlimo į jiems skirtą vietą – kapines, kad būtų sukelti ant kojų rusakalbiai riaušininkai. Vaikai, gimę ir augę nepriklausomoje Estijoje ir besinaudojantys visais europietiškos savo Tėvynės privalumais, apsiputoję rėkė „Rasija“. Jų dirigentas iš Maskvos demonstravo savo galią, lauždamasis į valstybinių Estijos įstaigų tinklus. Su europietiškomis tarpvalstybinio elgesio normomis tai neturi nieko bendro, - taip elgiasi aukso maišą radęs ubagas padorioje draugijoje.
Prisiminkime, kas buvo, kada demontavome I.Černiachovskio paminklą Vilniuje ir išsiuntėme drauge su generolo palaikais jo tėviškėn. Ogi nieko nebuvo. Tuo metu nafta dar nebuvo pabrangusi, ir pikti dėdės stokojo pinigėlių šunybėms krėsti. O Černiachovskio artimiesiems tikrai maloniau, kad jo palaikai ilsisi gimtojo miesto kapinėse, o ne šalia Vilniaus viešojo tualeto.
Paversti valdžią visuomenės priešu yra chrestomatinis valstybės griovimo būdas. Kada prieš septyniolika metų tauta buvo tapusi Sąjūdžiu ir iš savo gretų išsirinko valdžią, Kremliui reikėjo įvaryti pleištą, kad susitelkimas sueižėtų. Įtampa laukiant Maskvos reakcijos į mūsų Nepriklausomybės siekį buvo didžiulė. Rusakalbiai gyventojai laikėsi pasyviai, bet su nerimu. Reikėjo tik kibirkšties, kad tvyrantis kamuolys pratrūktų.
Tuometė ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė staiga tapo kurčia Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio prašymams nekaitinti padėties, ir, pasinaudojusi savo galiomis, paskelbė nerealų kainų šuolį. Vieną rytą atsikėlę piliečiai pamatė, kad jų valdžia atima iš jų paskutinius pinigus. Kainos buvo sukeltos astronomiškai.
Maskvai tik to tereikėjo – sukurstyta minia, daugiausiai rusakalbiai, šturmavo AT rūmus, o Ostankino televizija rodė reportažus apie visaliaudinį pasipiktinimą Nepriklausomybę atkūrusia Aukščiausiąja Taryba. Įdomu, kad buvo puolama Lietuvos širdimi vadinta AT, o ne kainas pakėlusios vyriausybės rūmai. Už šią propagandinę pergalę Lubianka galėjo dėkoti K.Prunskienei.
Nors ji ir gynė bei teisino apsitapšnojusį R.Paksą, apkaltos šiam išvengti nepavyko. K.Prunskienė stengėsi iki paskutinės minutės. Informuotų šaltinių teigimu, balsavimo dėl apkaltos Seime dieną mobiliuoju telefonu ji palaikė nuolatinį ryšį su dideliu namu Latvių gatvėje.
Naujuose Prezidento rinkimuose ji stojo muštos kortos vieton, surinko nemažai Pakso mylėtojų balsų, tačiau dalis rinkėjų jau buvo atsikvošėję, ir jai nepavyko užimti kritusio lakūno vietos.
Dabar, matyt, kažkur slaptuose kabinetuose buvo išmąstyta, kad Lietuvoje per daug ramu. Atsikratė Pakso, atsikratė Uspaskicho, ir gyvena sau be didesnių sukrėtimų kapitalizme geriau, negu vakar. Begyvendami pamažu atsikuria taip nuosekliai naikintą savininko jausmą. Kai kuriems jis atgyja kažkokiomis vėžinėmis formomis, bet dabar apie klinikinius atvejus nekalbėkime. Sovietų patirtis aiškiai įrodė, jog kada visų, tada niekieno. O kada Tavo, tai rūpiniesi ir gini iš paskutiniųjų.
Taikliai parinktą smūgio kryptį ėmėsi įgyvendinti žemės ūkio ministrė K. Prunskienė. Atrodytų, ką tokio labai blogo gali valstybei padaryti vadovaudamas tokiai sričiai?
Pasirodo, jog gerai pagalvojus, gali, ir labai daug. Tai, kad valstietis bendražygis R.Karbauskis ar eksbendražygis kapinių artojas J.Ramonas bei panašūs į juos prisipirks dar daugiau žemės – ne didžiausia bėda. Ne didžiausia bėda bus ir Tapšnotojo žentelio supirkta žemė jo klientams iš Rusijos.
Žemės išpardavimas lengvatinėmis sąlygomis nebaigus jos grąžinimo yra ne mažesnė socialinė bomba, kaip kainų pakėlimas 1991 metais. Nubraukus visą postringavimų voratinklį, pasimato nuoga tiesa: valstybė atima tai, ką turi grąžinti savininkams, ir parduoda neturinčiam teisės į ją. Kaip jums patiktų, jei kelių policija, radusi jūsų pavogtą automobilį, nelauktų, kol jį atsiimsite, o parduotų jį kitam asmeniui? Nematau jokio skirtumo – parduodama tai, kas pardavėjui nepriklauso.
Suteikiamos lengvatinės sąlygos įgalins užimti svetimą žemę didesniam skaičiui ūkininkų (ar apsimetusių ūkininkais). Reiškia, bus daugiau apvogtųjų, o kuo didesnė visuomenės dalis bus sukiršinta, tuo didesnė audra kils. Jau esantis atotrūkis tarp piliečių ir valdžios gali būti padidintas iki atviros konfrontacijos.
Lietuva – ne Estija, kur mažuma sudaro pusę gyventojų, ir kurios priešiški veiksmai gali turėti didelį poveikį. Lietuvių čia – virš 80 procentų, tad reikia jų nepasitenkinimą kyšininkaujančiais ir savivaliaujančiais valdininkais sustiprinti iki priešiškumo valdžiai. O ji savo elgsena piliečių atžvilgiu nemažai pasistengė, kad kantrybės taurė būtų pilna arti kraštų. Kol kas piktinamasi tik nežabojamu matininkų siautėjimu ir stebimasi, kaip valdžios institucijos jų nepažaboja. Kol kas tvyro tik lengvas įtarimas, jog už tą keistą nebaudžiamumą atsilyginama. Turint omeny, kad dauguma lietuvių kilę iš kaimo, atviros vagystės būdu atėmus jiems negrąžintą žemę sėkmė garantuota. Net paskutinis LSSR komjaunimo vadas S.Macaitis, sėdintis Vilniaus apskrities viršininko kėdėje, skelbia būsiant bėdos per tuos išpardavimus.
Mąstant plano kūrėjų kategorijomis, sakyčiau, kad aukščiausias pasiekimas būtų masiniai neramumai. Tačiau neblogai ir daliniai tikslai: valdžia tampa priešu nemažai daliai piliečių; visuomenėje atsiranda dvi nesutaikomos grupės: nusipirkę žemės ir jos netekę; dalį žemės superka savi žmonės, nes naftos dolerių tam galima atseikėti, kiek reikės. Valdžia susilpnėja, svetima koja dar tvirčiau atsistoja ir turi dar didesnę įtaką šalyje.
Konservatoriai kažkaip vaikiškai pagrūmojo piršteliu K.Prunskienei už savireklamą valstybės sąskaita. Nors ir labai skystas kaltinimas, tuoj jos ginti pašoko paieškomo V.Uspaskicho ryšininkė L.Graužinienė. O pati skriaudžiamoji tuo tarpu prispaudė prie sienos ministrą pirmininką ir prastūmė savo planą chuliganą.
Sunku išlaikyti mažumos Vyriausybę, tačiau G.Kirkilas labai sėkmingai išlaviruoja partinės politikos vandenyse. Bauginamas K.Prunskienės grasinimais pasitraukti iš koalicijos, jis atliko dar vieną manevrą, įstatė kelis saugiklius, kuriuos nesunkiai apeis žmogus su ryšiais ir su galva, ir pritarė žemės ūkio ministrės iniciatyvai. Tai vadinama politiniu kompromisu. Šia prasme viskas atlikta teisingai, G.Kirkilas įveikė dar vieną verpetą ir išsaugojo savo vyriausybę bei koaliciją.
Tačiau kokia kaina? Negi jis neįžvelgė pasekmių? Ar buvimas valdžioje yra didesnė vertybė nei visuomenės stabilumas? Atrodo, kad abiejuose Gedimino prospekto galuose galvojama, jog visuomenė turi tarnauti valdžiai, ir tuoj po rinkimų pamirštama, jog demokratiniame krašte valdžia renkama tam, kad tarnautų visuomenei. Santvarka mūsuose lyg ir demokratinė, o mąstymas – kaip diktatoriškame režime. Toks neatitikimas skriaudžia piliečius, tačiau galiausiai bumerangu atsigręš prieš valdžią. Tada gatvėse vyksta bananų baliai.
Kai kam to labai norėtųsi, bet ar mums to reikia? Vis dar galvoju, kad nesame avinai, kuriuos vėl galima susivaryti į gardą. Tik nesuprantu, kas čia per politinė realybė, kad ministrauti turi valstybę ardantis varovų įrankis. Nors jis ir būtų dyvina kunigaikštienė iš lygintuvo dėžutės.