Į aukščiausio politinio ešelono gretas, t.y., Vilniaus konservatorių lyderio, įžengusio žmogaus žodynas ir elgsenos per kelerius metus nesyk vertė stebėtis. Buvo abonentinės bylos retorika, buvo pamokslai Vytautui Landsbergiui. Dabar - Prezidento įžeidimas. Smerktinas prasto skonio, trumparegiškumo ir nedovanotinai nevaldomų emocijų mišinys. Tačiau K.Masiulio pažiūros ir poelgiai, kurie nuolat veda prie teismų ir atsiprašymų, gali būti interpretuojami plačiau. Pirmiausia konservatyviosios politikos ir Tėvynės sąjungos politinio pajėgumo kaitos fone.
Vytauto Pociūno žūtis, VSD skandalas ir visų keturių valdžių elgsenos tikrai atskleidė visų mūsų silpnybes, jei ne žiaurumą, tai bent geros valios stygių.
Tos žūties išaiškinimas ir karininko garbės gynimas yra šventa valstybės pareiga, bet dar neatlikta. O pats tyrimo procesas atskleidė be galo žalingą, stiprėjantį vienos valdžios atstovų pomėgį nuolat brautis į kitos viešpatiją be atsakomybės ir atskaitomybės. Ir mes, įstatymų leidėjai, neišskiriant ir Tėvynės sąjungos, taip pat esame pažymėti šios politinės nuodėmės. Nesugebant valdyti legislatyvinėmis priemonėmis, ydingai didėja noras imtis vykdomosios ir teisinės valdžios įrankių. Tada nebelieka saiko suprasti, kur baigiasi parlamentaro, o prasideda prokuroro, STT ar teismo valdos.
Šiomis nuodėmėmis galime kaltinti vieni kitus į valias. Apskritai politinė retorika ir etika jau seniai prasilenkia su padorumu. Proto ir liežuvio nesantūrumas, kaip kolegos K.Masiulio kaltinimus Prezidentui pavadino V.Landsbergis, jau seniai sklando viešojoje erdvėje. Kaltinimai, nepagrįsti faktais, etikečių klijavimas, pusiau tiesa tapo kasdienio politikų ir žiniasklaidos kalbėjimo maniera.
Kur taip nueisime?
Man pačiam ne kartą teko pajusti pusiau tiesos ir pusiau melo naštą, kai kolega “per kelis suolus” Seime, užuot priėjęs ir žiūrėdamas į akis bandytų paklausti, braunasi makiavelizmo brūzgynais.
Deja, padorumo, tolerancijos, kolegiškumo ir bendražygystės, juolab partinės tapatybės ribos vis labiau ima tirpti. Gal dėl to emocingi, įžeidūs ir nepagrįsti nusikalbėjimai vis labiau temdo viešąją erdvę, kur išsitrina riba tarp tiesos ir melo, tarp nuoširdumo ir šmeižto.
K.Masiulio pareiškimai bei TS (konservatorių) vadovybės vangoka reakcija į juos yra ne kas kita, kaip partinės ir politinės nuovokos erozija.Vietoj politinės diskusijos partijos gretose atsiranda lyderių monologai ir verdiktai, kurie daugelį- panašiai kaip V. Landsbergį- priverčia gūžčioti pečiais.
Blogai yra valstybėje ir ypač jos sostinėje, kai įsitikinimai dingsta po galios interesais. Bet ne mažiau baugina ir Tėvynės sąjungos politinė forma. Kažkas darytina, kad neišeitume į proto atostogas, kad kartkartėmis, kaip sykį yra padaręs TS lyderis Andrius Kubilus, išmoktume pasakyti “mea culpa”.
* * *
Ramūnas Garbaravičius yra Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys.