Po pirmos operacijos šį rytą nutariau paskaityti lietuvišką spaudą. Paprastai labiau pasitikiu Didžiosios Britanijos ir internetine žiniasklaida, tačiau taip jau sutvarkytas operacinių darbas visame pasaulyje, kad saugant pacientus po kiekvienos operacijos jos itin švariai išvalomos.
Taigi nusipirkau rimčiausiu save tituluojantį lietuviška žurnalą. Manau suprasite, kad apsidžiaugiau pamatęs straipsnį apie gydytojų rezidentų problemas viename iš pirmųjų puslapių. Mūsų bėdos yra katastrofiško masto ir tikrai netrukus žada tapti kiekvieno iš Jūsų, garbūs skaitytojai, problemomis. Bet tuomet mane lyg žaibu nutrenkė!
Esu tai pastebėjęs straipsniuose internete, bet kai vienas gerbiamiausių analitinių spaudinių rašydamas apie tai, kad gydytojams reiktų pradėti mokėti algas, juos čia pat išvadina studentais, lieku šokiruotas. Tokie lapsus linguae (liežuvio klaidos – lot.) liudija apie fundamentalų problemos nesupratimą ir neįsigilinimą. Taigi leisiu sau paaiškinti situaciją.
Visi be išimties gydytojai rezidentai yra baigę medicinos studijas, turi magistro laipsnį atitinkančius diplomus. Be to, jie visi yra baigę vienerių metų internatūrą, kuri laikoma podiplominėmis studijomis, ir turi diplomus tam įrodyti. Kas dar įdomiau, dalis gydytojų rezidentų yra medicinos mokslų daktarai. Mokslų daktarus vadinantieji studentais arba nėra buvę aukštesnės pakopos mokymo įstaigoje, arba tiesiog skleidžia piktą dezinformaciją, sutinkate?
Kam gi tuomet reikalingas tas „rezidentas“, paklausite? Ogi tam, kad tik atlikęs rezidentūrą gydytojas gauna licenciją „savarankiškai veiklai“, tai yra, žalią šviesą atsidaryti privatų kabinetą. Taip, rezidentūra yra puikus būdas jaunam specialistui tobulėti. Taip, ji reikalinga, ji, nors ir tragiškai organizuota Lietuvoje, vis tik suteikia jauniems gydytojams galimybių tobulėti. Bet lygiai tokia pat tiesa, kad rezidentūra yra vienintelis būdas jauną specialistą padaryti universitetinės ligoninės įkaitu.
Tarp gydytojo rezidento ir studento bendro yra tik tiek, kad jiems abiems nemokami atlyginimai, jie abu turi tik minimalias socialines garantijas ir abu investuoja į savo ateitį. Supraskite, visą pamainą, kuri gali trukti iki 36 valandų, pradirbęs gydytojas rezidentas vakarais ir savaitgaliais lekia į kitą ligoninę ar poliklinika, ar dar kur ir tampa gydytoju chirurgu, gydytoju kardiologu, gydytoju terapeutu ar dar kuo nors. Jei savaitgalį staiga susirgsite, pavyzdžiui, apendicitu ir kreipsitės į kurią nors rajoninę ligoninę, didelė tikimybė, kad gydytojai rezidentai bus vieninteliai gydytojai, kuriuos ten pamatysite. Tik jų darbuotojo pažymėjimai jau neturės to užrašo „rezidentas“, kuris universitetinėje ligoninėje reiškia „esu žemiausia hierarchijos grandis“.
Dabar pagalvokite: ar sutiktumėte dirbti už trečdalį vidutinio savo profesijos atlyginimo (čia kalbu tik apie lietuviškus atlyginimus) ir be socialinių garantijų? O mes dirbame. Va tai ir yra problema, kurią vis nesėkmingai bandome spręsti. Tai ir yra priežastis, dėl kurios Jums, garbus skaitytojau, po keleto metų teks pigiai skristi į Londoną ar dar toliau, kad Jus apžiūrėtų koks nors dr. Matas Morkevičius, dr. Vytautas Žilinskas, dr. Tomas Tičkūnas ir dar daugelis mano draugų, su kuriais (laikinai?) nebeturiu progos išgerti alaus žiūrėdamas krepšinio čempionatą.