40 metų, tai daug? Jei grynai chronologiškai, tai, aišku, nemažai. Bet
ne taip atrodė 1967 metų, 3-iosios vidurinės mokyklos abiturientų laida,
susirinkusi Telšiuose šiltą liepos pabaigos pavakaryje. Praplikę, pražilę, kiek papilnėję, solidesni, bet, iš kitos pusės, tokie pat, kaip ir prieš 40 metų.
Ir tos pačios klasių auklėtojos, ir, kad nebūtų klaidos, tas pats
jausmas, tarsi tave tuoj iškvies prie lentos.
Ir tas neaprašomas saldus jausmas, kai tau pavyksta atpažinti buvusį
Bendraklasį, ir neišvengiami bučiniai, na, ir ašarėlės. Atpažįstu, aišku,
bet mintyse, kas čia tokia? Nepatogu. Ir prisiminimai, prisiminimai.
“Šalūnai” buvom, kaip, beje, ir šiandien. O iš principo kas
pasikeitė? Metai prisidėjo? Tai tik į gerą. Ir taip šaunu, kad žmonės
pasistengė ir atvyko. Iš visų Lietuvos kampų. Ir iš Amerikos, Izraelio.
O kaip neatvyksi? Tokie susitikimai labai svarbūs. Juk, nors ir
keletai valandų, bet grįžome į vaikystę, jaunystę. Į tas dienas, kai dar
negalvojome apie sveikatos problemas, ar nuosavų vaikų ateitį. Ir viskas
buvo taip paprasta, nebent, kaip išvengti iškvietimo prie lentos.
Labai ačiū visiems tiems, kurie tą organizavo, visų pirma Alfredai ir Mišai.
Ačiū auklėtojoms Rūtai Nečiunskienei ir Aldonai Kerpauskienei. Ir Ritai,
ir Jūratei, Belai, Alinai ir Vilimui, Džimiui, Skruzdžiui, Reginai su
Gerardu, Algiui ir Zelmanui, ir Plešikui, ir Kišonaitei, visiems
visiems.
Tikiuosi, kad tie pasižadėjimai susitikti dar kartą po 5 metų bus
įvykdyti. O kol kas iki pasimatymo visiems. Geros sveikatos, kad
būtumėte tokie pat jauni ir šaunūs, kaip iki šiol.
Natanija, Izraelis