Jei M.Bončkutės tikslas buvo sudrebinti išeiviją, šis tikslas pasiektas. Net po mėnesio skaitytojai vis dar diskutuoja: kas mes esame iš tikrųjų. Pilvažmogiai? Idiotiškai patenkintos žmogystos šinšilo veidu?
Aš nesu M.Bončkutės komentare išdėstytų minčių šalininkas. Naudojant autorės terminologiją, aš iš tikrųjų esu pilvažmogis.
1943 metais vienas garsiausių Amerikos psichologų Abrahamas Maslowas išspausdino jį plačiai išgarsinusį darbą “Žmonijos motyvacijos teorija”. Teorija buvo plačiai pripažinta ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. A.Maslowas tyrė ne idiotus, bet tokius pagarsėjusius protus kaip Albertas Einsteinas, Jane Addams, Eleonora Roosevelt, Frederick Douglass.
Tai štai pagal A.Maslowo žmogaus poreikių piramidę, pirmiausia žmogus turi patenkinti savo pagrindines reikmes, tarp kurių viena svarbiausių yra maistas. Tik tada, kai yra patenkintos pagrindinės reikmės, žmogus sieks asmenybės augimo.
Manau, kad A.Maslowo teorija puikiausia atsako į M.Bončkutės klausimą: kokius protingus argumentus mes ištrauksime paneigti mūsų pilvažmogiškumui? Argumentų nereikia – mes esame žmonės, jei patinka – vadinkite mus pilvažmogiais, tokie esame išeivijoje ar Lietuvoje, taip, kaip ir bet kurioje pasaulio šalyje, nes išalkęs žmogus visada pirmenybę atiduos maistui, o ne Debussy muzikai.
Jei pavartysime bet kurios šalies kultūros aprašymus, jame viena iš sudedamųjų dalių bus maistas. Kiekviena šalis turi savo mėgstamus valgius ir jais didžiuojasi, kaip dalimi savo kultūrinio palikimo. Nejau mums reikėtų gėdytis to, kad mūsų tautinis patiekalas yra cepelinai? Aisku, tai nėra sveikiausias maistas pasaulyje, tačiau jis mūsų, lietuviškas!
Okupuotoje Lietuvoje maisto kultas buvo išguitas iš normalaus žmogaus gyvenimo. Todėl, kad nebuvo, ką valgyti. Negi kalbėsi apie šlapią „Panerių“ dešrą ar sukirmijusius makaronus? Šiandien, kai „Maximos“ lentynos prikrautos maisto net daugiau nei Amerikos prekybos centruose, lietuviai Lietuvoje apie maistą kalba nė kiek ne mažiau negu išeivijoje, gal net ir daugiau, nes švenčių ir atostogų Lietuvoje yra kur kas gausiau nei čia, Amerikoje.
Dažnai būnu užsienyje. Jei Ispanijoje, Brazilijoje ar Zimbabvėje pamatai niūrų veidą, kažkodėl iš karto pagalvoji, ar tik ne lietuvis ar rusas? Dažniausiai spėjimas pasitvirtina. Dar Sovietų Sąjungos laikais buvo mokoma, kad žmogus laimingu veidu yra tuščiagalvis idiotas, o intelektualus, dvasingas žmogus turi vaikčioti su nelaiminga veido išraiška.
Kuo idiotiškai patenkinta žmogysta yra pranašesnė už idiotiškai verkšlenančią žmogystą?
Antanas Škėma, žinomas savo „maišto“ programa bei psichologine ir filosofine neviltimi, kritikavo lietuvių atsilikimą bei provincialumą.
Taip, man yra tekę dalyvauti lietuvių susirinkimuose, kur ruošiant renginį, kelias valandas būdavo kalbama apie cepelinus, ir tik pabaigoje porą minučių užsimenama apie programą. Mano patarimas: nedalyvaukite tokiuose susirinkimuose. Pasirinkite veiklą, kuri labiau atitinka jūsų intelektualinį lygį, juk gyvenate laisvoje šalyje.
Vienintelis dalykas, į kurį negaliu rasti protingo ir logika pagrįsto atsakymo: kodėl taip įžeidinėjamas švelniakailis, niekam pikto nedarantis žvėrelis mielu snukučiu - šinšilas. Matyt nei Antanas Škėma, nei Monika Bončkutė nebuvo gerai susipažinę su biologija.
Taip, mieloji Monika, nelengva maištauti, kelti pasipiktinimą ir plaukti prieš srovę. Kur kas lengviau Audronei Simanonytei plaukti pasroviui. Per keletą savaičių jai buvo lengva įvertinti, kad išeivijos simpatijos toli gražu ne M.Bončkutės pusėje, ir po to stoti daugumos pusėje. A.Simanonytė rašo poetiškai, stengdamasi suvirpinti jautriausias išeivijos jausmų stygas, manipuliuoja nugalėtųjų ir nugalėjusiųjų sąvokomis, bando padaryti įspūdį vartodama eiliniam žmogui sunkiai suvokiamus tarptautinius žodžius.
Už viso šito – lengvai įskaitomas noras: įtikti publikai, o kas už tos įspūdingai supiltos žodinės barikados?
Lengva atsistojus saugioje vietoje svaidyti akmenis. Vargu, ar toks straipsnis būtų pasirodęs, jei daugumos skaitytojų nuomonių butų pasisukę M.Bončkutės pusėn. Gal ir teisingai kaltindama M.Bončkutę neetiškumu, kad ji išspaudino savo komentarą ne čia, o Lietuvoje, A.Simanonytė nusikalsta žurnalistinei etikai, nes nuo senų laikų buvo įprasta, kad profesionalas negali skaitytojų, pacientų ar klientų akyse smerkti savo kolegų poelgių ar net klaidų. Perskaitę A. Simanonytės vedamąjį turėtume pasakyti: “Juokiasi puodas, kad katilas juodas”.
Monika Bončkutė parašė savo komentarą, tad palikite skaitytojams jų teisę vertinti, rašyti, diskutuoti, smerkti, piktintis ar pritarti. Tam mes ir esame jūsų skaitytojai. Jei M.Bončkutės komentaras sukelia pasipiktinimą, diskusijas, prieštaravimus, tai A.Simanonytės vedamasis “Amerikos lietuvyje” – tik lengvą pašaipą. Į šį vedamąjį geriausia būtų atsakyti pačios autorės žodžiais: “Prekiaujama nešvariais baltiniais ir, deja, už labai mažą kainą.”