Su nesuprantama neapykanta žmonėms tiek metų mylėjusiems bei rėmusiems savo Tėvynę, su cinizmu bei savo išskirtinumo demonstravimu, visai Lietuvai buvo paskelbtas asmeninis verdiktas: Amerikoje lietuviai – apsirijėlių tauta.
Tą rytą atsibudę tiek daugiau negu 50 metų Lietuvos vardą saugoję žilaplaukiai, tiek neseniai atvykę laimės bei profesinių išsipildymų ieškotojai pasijuto tarsi po krikšto. Deja, pakrikštyti jie buvo spjaunant: „pilvažmogių ir šinšilų išeivija“.
Tik vienas žodis – ir šis neskelbtos kovos raundas – baigtas. Tokio puolimo nesitikėję nugalėtieji išsidalijo nuoskaudas, o „nugalėjusieji“ tikisi gauti prizus.
Taip neaiškių priežasčių paskatintu smūgiu bandoma paneigti viską, ko buvome mokomi daugybę metų: kad egzistuoja moralė ir etika, kad negalima teršti savo lizdo, kad nereikia nešti šiukšlių iš namų, ir kad tiesa pasakyta į akis yra vertesnė už tiesą, išrėktą iš už kampo.
Taigi, žurnalistikoje – nauja ekshibicionizmo forma: dvasinis ekshibicionizmas. Jei esi nepakankamai pastebėtas, būdamas „geras“, bandai būti pastebėtas, būdamas „bjaurus“. Kaip vaikų žaidimuose: kai man neskiria pakankamai dėmesio, rodau „špygą.“
Žinant, jog išspausdinęs panašaus pobūdžio tekstą bet kuris Amerikos lietuvių laikraštis pasirašytų sau nuosprendį, šis „kūrinys“ publikuojamas Lietuvoje.
Tikimasi, jog Lietuvos žmonės naivūs. Metų metais mokyti pasitikėti spausdintu žodžiu, jie greičiausiai ir šį kartą su malonumu praris saldainį, kuris, ištirpęs burnoje, paskleis jau užmirštą malonų jausmą, kokia gi iš tiesų bloga ta Amerika ir kokie baisūs pilvažmogiai gyvena joje.
Tik kam to reikia ir kodėl?
Gal ir galima apkaltinti Amerikos lietuvius savo renginiuose kreipiant per daug dėmesio į „kulinarinius pasirodymus.“ Tačiau tuomet juos reikėtų kaltinti ir tuo, kad pasaulyje apskritai egzistuoja kultūrų bei skonių skirtumai, kad egzistuoja mums neįprastos, o todėl ir nepriimtinos tradicijos.
Tuo tarpu, nepaisydami nepaaiškinamu pykčiu mojuojančių teisėjų vertinimų, „pilvažmogiai“ po sunkių darbų, vakarais, naktimis, pasenę ir pavargę, kaip šventą ir tik su jais numirsiančią pareigą rengdami lietuviškus renginius, visomis įmanomomis priemonėmis į tuos renginius bando privilioti kiekvieną net ir toliausiai nuklydusią lietuvišką sielą.
Ar reikalingos tos taip sunkiai priviliojamos „sielos“ – čia jau kitas klausimas. Tačiau būtent čia labiausiai ir praverčia kugelis bei cepelinai.
„Viskas labai paprasta“, sako jie. „Tie, kurie toje veikloje dalyvaujame, į renginį ir taip ateisim, nesvarbu, bus tie cepelinai, ar ne. Tai mūsų pareiga. Tačiau cepelinai- patrauklus jaukas tiems, kuriems lietuvybė yra ne pati svarbiausia sąvoka. Juk pavalgyti mėgsta visi. O iš kitos pusės, jeigu po renginio nebus maisto, mes paprasčiausiai greičiau išsiskirstysime, galbūt trumpiau pakalbėsime, mažiau pabūsime kartu.
Juk maistas ant stalo – senose lietuvių tradicijose. Tai tarpusavio pasitikėjimo išraiška, pasidalijimas tuo, ką visi prisimename, tuo, kas buvo brangu. Be to, daugelio tokių renginių pelnas yra skirtas Lietuvai...“
Ką padarysi: kažkam toks požiūris nepatinka. Tačiau tuomet, ar ne geriau, vietoj to, kad su neapykanta stebėjus “į vietinį marazmą įklimpusių“ tautiečių veidus, prie jų veiklos pabandyti prisidėti savo darbais, o nesant noro ar sugebėjimo - tiesiog pasitraukti į šoną?
Bet vis tiek, liūdna... Ir liūdna dėl labai paprastų, kai kas galbūt pasakytų, senamadiškų, priežasčių.
Liūdna, kad nieko nebėra švento, kad jau rytoj gali būti išvadintas „purvažmogiu“, kad nebeegzistuoja pagarba žemės, kurioje tu esi tik svečias, šeimininkams, kad prekiaujama nešvariais baltiniais ir, deja, už labai mažą kainą.
Liūdna, kai kandama į duodančią ranką. Ir išduodama. Šypsantis.