Dėl L.Vilkso ir laikraščio redaktoriaus „blaivaus galvojimo“ būtų galima ginčytis, bet čia skonio reikalas.
Kur kas įdomiau padiskutuoti dėl padarinių. E.Vareikis giria europiečius, „šį kartą ėmusius ginti savo teises, o tarp jų ir laisvę reikšti bei ginti savo pažiūras.“
Kiek pamenu, europiečiai tai darė jau daug kartų – ir 1989 metais, kai tuometis Irano dvasinis ir faktinis vadovas Rūchula Khomeyni myriop pasmerkė iš islamo ir jo pranašo savo knygoje „Šėtoniškos eilės“ pasityčiojusį britų rašytoją Salmaną Rushdie, ir 2004 metais, kai už filmo „Paklusimas“ pastatymą buvo nužudytas olandų režisierius Theo van Goghas, ir 2006 metais, kai kilo musulmonų pasipiktinimas jų pranašą pašiepusiais piešiniais, išspausdintais Danijoje ir iš solidarumo perspausdintais daugybėje Europos periodinių leidinių. Kitaip tariant, priešingai E.Vareikio nuostatai, šį kartą nieko naujo. O tai ir blogiausia.
Blogai tai, kad ne tik nesimokoma iš savo klaidų (čia kalbu ne apie žodžio ir meninės raiškos laisvės gynimą), bet jos dar įkyriai kartojamos ir net pristatomos kaip dorybės ar pareiga. Šiuo atveju kartojamas religijos, kurios atstovai sudaro beveik ketvirtadalį žmonijos, didžiausio autoriteto niekinimas.
Mano akyse E.Vareikio giriami europiečiai veikiau primena į buką chuliganizmą linkusius užsispyrusius paauglius. Tai, ką daro L.Vilksas & Co., galėčiau pavadinti tik kultūriniu chuliganizmu.
Tačiau dar blogiau tai, kad savo veiksmams pateisinti, islamas chuliganaujančių europiečių nuolatos demonizuojamas, dažniausiai net gerai neišsiaiškinus, kas yra tas islamas. Tokiu būdu įsivaizduojamas monolitiškas islamas ir musulmonai dogmatiškai priešinami idealizuotiems krikščionybei ir krikščionims, kur islamas pasižymi „tikrojo veido slėpimu, uždarumu ir ksenofobija“, o krikščionybė – „atvirumu, diskusija ir savikritika“.
Toks islamas parodomas kaip grėsmė, nuo kurio imamasi intuityviai gintis. Ir ypač, jei ta grėsmė „persimeta“ į Europą. Taip galiausiai prieinama iki donkichotiškos kovos su vėjo malūnais – savo pačių susikurtais „kito“ (islamo ir musulmonų) vaizdiniais.
Toje kovoje kažkur pasimeta visos kitos milijardinės musulmonų bendrijos – Umos – spalvos ir lieka tik juoda. Bet kiek nors artimiau su ja susipažinę žino, kad pasaulinė musulmonų bendrija yra itin spalvinga – nors joje apstu ir tamsių spalvų, tačiau gausu ir labai šviesių (tereikia prisiminti musulmonų meninę veiklą – kinematografiją, literatūrą, muziką, architektūrą, pagaliau virtuvę ir jiems būdingą svetingumą ir vaišingumą).
Vienspalvio islamo įvaizdis yra žalingas daugeliu aspektų – jis ne tik ignoruoja gyvenimą mylinčius ir juo besidžiaugiančius taikingus ir kartu labai dievobaimingus musulmonus, bet neleistinai sureikšmina bei leidžia pasijusti išskirtiniais vienai spalvai atstovaujantiems ekstremistams, kurie sudaro tik menką musulmonų bendrijos dalį.
Į E.Vareikio netiesiogiai keliamą klausimą, ar reikia bijoti (baimintis), galima atsakyti koreguojančiu klausimu: „Ko? Islamo? Ne. Musulmonų? Ne. Musulmonų ekstremistų? Taip“. Lygiai kaip ir kitus tikėjimus ir ideologijas, net ir ultraliberalias, išpažįstančių ekstremistų. Nuo jų visų būtina gintis visomis išgalėmis. Tačiau kartu būtina nepainioti š... su bandele ir nepristatyti pirmojo kaip antrosios.
Musulmonų ekstremizmui, apimančiam ir pastaraisiais metais suvešėjusį griaunantį džihadizmą, nuo kurio labiausiai kenčia pačių musulmonų visuomenės, privalu pasipriešinti. Bet ir šiuo atveju, kovai pasitelkiamų priemonių ir to, kas gali pakenti kovai, vengimo klausimai turi būti apsvarstyti atsakingai. L.Vilkso aukštinimas vargu ar prisideda prie šios kovos sėkmės. Netgi priešingai, jis tik toliau supriešina ir stumia vis didesnę dalį musulmonų matyti europiečius kaip kultūriškai neišprususius arogantus arba piktus kenkėjus.
Apskritai kuo remiantis reikėtų priešintis islamui – plačiai paplitusiam tūkstantmečiam monoteistiniam tikėjimui? Vien todėl, kad islamas sparčiai plinta ir ypač Europoje? Bet juk Europoje jis plinta taikiai – per imigraciją, natūralizavimą, palyginti didelį gimstamumo lygį Europos musulmonų šeimose, ir, o tai labai simboliška, per europiečių atsivertimus į šią religiją. Nors patikimų duomenų nėra, manoma, kad į islamą atsivertė iki šimto tūkstančių ES piliečių, gausėja atsivertusiųjų bendruomenės ir Rusijoje, Ukrainoje.
Be kita ko, keli šimtai Lietuvos piliečių per pastarąjį dešimtmetį taip pat priėmė islamo tikėjimą. Ar nuo šiol ir jų reikėtų bijoti?
Blogai, matyt, yra tai, kad didelė dalis europiečių dar tebėra vergai įsisenėjusios orientalistinės sąmonės, neleidžiančios už sukurtų „kito“ įvaizdžių įžvelgti patį kitą, ypač ne Europos visuomenių kultūras. O juk nuomonė apie islamą ir musulmonus, kurios daugelį amžių laikėsi dauguma europiečių, buvo tikrai nepozityvi.
Orientalistinė sąmonė čia suprastina kaip plati sąvoka, apibrėžianti unikalų Europos požiūrį (arba tiksliau žvelgimą) į neeuropietiškas kultūras, implikuojanti dichotomiją ir dvinarę priešpriešą „mes“ bei „jie“, kur „jie“ suvokiami kaip esantys mažiau civilizuoti ir pažymėti neigiamo krūvio ženklu.
Kaip aistringai savo knygoje „Orientalizmas“ įrodinėja Edwardas Saidas, per dažnai imperinės Europos sprendimų priėmėjai ir politikai manė esą perpratę atitinkamų neeuropinių visuomenių (jų kultūrų) esmę ir elgėsi pagal tą suvokimą, kai, iš tiesų, jie elgėsi vadovaudamiesi neteisingomis prielaidomis ir nuomonėmis.
Lietuvoje E.Saido knygoje aptartas latentinis orientalizmas yra tiesiog persmelkęs visus visuomenės sluoksnius, o savikritiško žvilgsnio į stereotipus stinga net tarp intelektualų. Todėl, perfrazuojant E.Vareikį, būtų galima palinkėti, kad mūsų regione pagaliau išties rastųsi „drąsiai ir blaiviai galvojančių“, bet pirmiausia kultūriškai išprususių žmonių.