Praėjus septyniolikai nepriklausomybės metų ir užauginę jauną lietuvių kartą, mes galutinai praradome viltį, meilę ir tikėjimą:
viltį, kad kada nors gyvensime oriai, kaip likusiame civilizuotame pasaulyje ir dirbsime ne vien tam, kad išgyventume;
meilę savo artimui ir pasitikėjimą juo, nesivadovaudami civilizacijos aušroje galiojusia taisykle „žmogus žmogui - vilkas“;
tikėjimą idealais, ateinančiais iš tradicijos, tautinės savimonės ir galiausiai iš mūsų šeimos.
Taigi ar savo šeimose turime ką pasakyti jaunajai kartai ir jei taip, tai ką? Na, matyt, natūraliai lietuviškai pradėtume nuo pinigų. Tai, ką Vakarų visuomenės išgyveno pramonės revoliucijos laikais, šiandien tenka su kartėliu pripažinti – šiame krašte be pinigų (be kapitalo) tu esi niekas.
Be pinigų nerasi nei dėmesio, nei pagarbos – ir nesvarbu, kokiu būdu tie pinigai yra pelnyti. Socialinė diferenciacija be gailesčio išskirsto mus į „runkelių“ ir „elito“ kategorijas, į tuos, kuriems turėtų gyvenime pasisekti, nes jie gimė teisingu metu ir „teisingoje“ šeimoje, ir tuos, kuriems pramatyta visomis išgalėmis kabintis į gyvenimo laivą, neprarandant savigarbos ir išliekant oriais akivaizdoje tokių, kurie iš aukšto žiūri į tavo skurdą ir kurie atkakliai nenori suprasti, kad šalia esančio artimo skurdas ir juos padaro skurde gyvenančios valstybės piliečiais.
Net ir į Bažnyčią iš pinigų ar valdžios pasaulio užsukę asmenys susilaukia malonesnio žvilgsnio ir draugiškesnio gesto. Kartais atrodo, kad Sibiro gulagus ir KGB karcerius išgyvenę Bažnyčios vyrai ir moterys kentėjo už kažkokią iliuziją, kurioje dabar gyvena mūsų dienų bažnyčia: dalijamų pinigų ir turto kvapas čia įsismelkęs ne ką mažiau negu pasaulietinėje visuomenėje.
Bažnyčios balsą tradiciškai mes girdime tik tada, kai reikia protestuoti prieš padarinius, ir to balso beveik visai nesigirdi, kai reikia ką nors kurti. Vis dėlto kas atsitiko, kad kažkada principingas balsas, galingai skambėjęs sovietiniuose požemiuose, vos girdimas mūsų laikais, ypač kai tai paliečia kažkieno valdžioje esančių interesus.
Vienas po kito pastaruoju laiku pabirę pasiūlymai organizuoti viešas gėjų reklamines akcijas, įteisinti socialinio vėžio mastus įgavusią partnerystę, bausti ne už lyties, o už lytinės orientacijos asmenų diskriminavimą, taip pat viešas gyrimasis svingerių ir gėjų vakarėliais atima paskutinius tautinės savigarbos likučius.
Jei ne mūsų krepšininkų pergalės, trumpam grąžinančios praeities prisiminimus, jog vis dėlto turime kuo didžiuotis ir kažkas mus vienija, greitu metu šitoje „ašarų pakalnėje“ turėtų likti tik viskuo pertekęs „elitas“ ir juodojo humoro mėgėjai, kuriems akivaizdžiai nesvetimi mazochistiniai polinkiai. Tiesa, greitu laiku apmažės ir pastarųjų iš „runkelių“ kategorijos, kadangi Seime iškilus klausimui, ar finansiškai paremti šeimas, siekiant pataisyti katastrofinę gimstamumo situaciją ir atkurti beveik suniokotą šeimos institutą, apsireiškė nemažai abejojančių šio reikalo teisiniu (konstituciniu) pagrįstumu ir biudžeto finansinėmis galimybėmis.
Taigi, ar iš tikrųjų turime, ką šiandien pasakyti jaunajai kartai? Jei taip, tai ką?