Jeigu įdienojus staiga prisimenate, kad pamiršote ryte įsijungti mobilųjį telefoną, jus apima neaiškios kaltės jausmas. Jį sustiprina po to pasipylę skambučiai, lydimi šūksnių: „Kur dingai?“ Esate priverstas aiškintis, kodėl kelias valandas buvote nepasiekiamas. Jei teisinsitės, jog tiesiog norėjote pabūti vienas, didžioji dauguma jus palaikys keistuoliu. Nes keistumas – tai neatitikimas normai. O norma šiandien tampa būti nuolat prieinamu kiekvienam, kas turi jūsų telefono numerį. Nesvarbu, ar esate linkęs tuo metu bendrauti, ar ne. Vardan gerų santykių išsaugojimo atsidūsėjęs tariate į ragelį: „Klausau“ ir tenkinate pašnekovo poreikį pasikalbėti.
Dar prieš keliolika metų žmogus tarp namų ir darbovietės buvo pats su savimi. Dabar jis lyg lenininis pionierius privalo būti „visada pasiryžęs“. Aišku, neginčiju mobiliojo ryšio tiekiamų patogumų. Štai paskambina jums iš namų ir paprašo grįžtant pakeliui užsukti pieno pusryčiams, vartydamasis paplūdimyje sulaukiate pakvietimo į vakarėlį, o leidžiantis su slidėmis Alpėse jums praneša, kad seniai lauktas konteineris jau išmuitinamas. Visa tai būtų neįmanoma be mobiliojo ryšio.
Turėtume sėdėti prie telefono aparato ir laukti, gal kas paskambins. Naujovė atrišo mus nuo šitos grandinės. Tačiau kokia kaina? Kada telefonas nejudėjo, mes įsipareigodavome kokiam nors žmogui sutartu laiku prie jo būti. Teisintis reikėdavo netęsėjus pažado. Dabar niekam konkrečiai įsipareigoti nebereikia, - tik būk neišsijungęs. Susitarimą tarp dviejų žmonių pakeitė beasmenis prieinamumas visiems norintiems.
Tarp tų norinčių – ne tik jūsų bičiuliai ir pažįstami. Jums einant ar važiuojant, telefonas nuolat prisijungia prie ryšio siųstuvo. Tuos persijungimus girdime, kai važiuodami klausomės radijo. Pagal siųstuvo vietą nesunkiai nustatoma ir telefono buvimo vieta. Pažiūrėjęs dabar pro langą, ne vienas pamatysite kur netoliese ant stogo styrančią anteną.
Kažkas norėdamas žino, kad jūs dabar ne „Lietuvos ryto“ redakcijoje, kaip tik ką teigėte vienam pašnekovui, o Santariškėse, kur nusprendėte patyliukais pasitikrinti maudžiančią širdį. Jūsų mobilusis draugas – lyg praplyšęs Joniuko maišelis, iš kurio byrantys žirniai piešia visas jūsų keliones. Nors niekam ir nesakėte, kad praeitą savaitgalį buvote Labanore – Didysis Brolis tai žino.
Atskirais atvejais net nustatytų, pas ką svečiavotės. Be to, galima patikrinti, ar vieno kito asmens telefonas tuo metu nebuvo netoliese. Taip kad jūsų slapta išvyka ne visiems yra slapta, norite jūs to, ar nenorite.
Atvažiavote į prekybos centrą, apsipirkote, ir net į galvą nešauna, kad čia buvote lyg kokia įžymybė nuolat filmuojamas. Kažkas gali pasižiūrėti, ką jūs renkatės, kokios prekės jus labiausiai domina šiandien. Tai daroma nesislapstant, jums žinant: juk iškabinti skelbimai, jog jus stebi vaizdo kameros. Tiesiog jokių pojūčių tas stebėjimas lyg pro durų skylutę nesukelia, ir jūs nekvaršindama galvos nuošalesniame kampe užsiverčiate sijoną ir taisotės smuktelėjusią kojinę. Šiukštu, kad kas nepamatytų. Tačiau Didžiajam Broliui galima. Jo visamatantis stebėjimo kamerų žvilgsnis yra antžmogiškas, jūs jo netapatinate su apsauginiu, kuris tuo metu už kelių šimtų metrų belangėje patalpoje įsisiurbia akimis į ekraną ir ryja seiles.
Taip kovojama su vagystėmis. Nežinau statistikos, kiek nuošimčių pirkėjų vagia ir kiek banko lankytojų yra plėšikai, tačiau ta dalelytė yra pakankamas pateisinimas sekti mus visus. Stebi ne tik patalpose. Jei pilatės kurą – galite būti ramus, jus užfiksavo. Nors benzino vagys paprastai paslepia veidą ir užteplioja registracijos numerius, kamerų būtinumas teisinamas būtent jais.
Jūsų pačių saugumui esate stebimas ir gatvėse. Tiesa, kol kas ne visose, tačiau nenusiminkite: gatvės kamerų tinklą ruošiamasi plėsti. Prieš porą metų tokių kamerų užfiksuotos medžiagos dėka Helsinkyje pavyko sulaikyti prostitutės žudiką, ir tai tapo svariu argumentu totalinio sekimo kūrėjams. Vyrai, būkite atsargūs: jei nakties prieblandoje stabtelėsite prie prostitutės, jums tik atrodys, jog niekas to nemato.
Didžiojo brolio akis dokumentaliai užfiksuos jūsų moralinį paslydimą. Ir kas gali paneigti, kad vieną gražią dieną už tos paslapties nutylėjimą iš jūsų nebus pareikalauta paslaugos? O jei rimtai, už tą rūpestį savo saugumu mes mokame vienu didžiausių žmogaus turtų – savo laisve. Atsiduodami nuolatiniam stebėjimui dėl savo pačių gerovės, atsiduriame lyg kalėjime be sienų. O kam tos sienos, jei ir taip viskas žinoma apie kiekvieną jūsų žingsnį?
Vis labiau mažėja atsiskaitymų grynaisiais pinigais. Anksčiau vagys vogdavo pinigines, dabar patuština bankų sąskaitas. Šitų vagysčių masto stengiamasi neafišuoti, o tokios kompanijos, kaip “Visa”, tyliai padengia jūsų patirtus nuostolius. O jūs, ir toliau naudodamasis kortele, ne tik kraunate kažkam pelną, bet ir kruopščiai pildote savo veiklos žurnalą.
Tarkime, įtakingame Prancūzijos dienraštyje pasirodė garsaus prancūzų žurnalisto straipsnis apie kai kurių Lietuvos pareigūnų įtartinus kontaktus naujo atominio reaktoriaus pirkimo klausimais. Paėmus jūsų kortelės kreditų ir debitų išrašą, galima nustatyti, pvz., kad jūs praėjusį mėnesį, būdamas Ūkio ministerijos komandiruotėje Paryžiuje, pirkote traukinio bilietą į priemiestį, kur gyvena tas žurnalistas, po dviejų dienų susimokėjote už aperityvą to laikraščio redakcijos kavinėje, o išvykstant oro uoste pirkote ne tik “Pernaud” butelį, bet ir tą laikraštį – būtent tą dieną, kai pasirodė demaskuojantis bręstančią Visagino reaktoriaus aferą straipsnis, - nors prancūziškai jūs nemokate. Štai jūs ir demaskuotas. Visa konspiracija su interviu bute – šuniui ant uodegos. O jūs taip stengėtės likti nematomas.
G.Orwello antiutopijoje „1984-ieji“ žmonės stebimi ir savo namuose: pas visus yra televizorius, kuris privalo būti nuolat įjungtas, nes jis ne tik rodo, bet ir stebi jus. Šis romanas buvo uždraustas Sovietijoje, tačiau tuometiniai KGB bandymai viską kontroliuoti, sekti ir demaskuoti toli gražu neprilygo šiandieninėms galimybėms.
Tai, ko nepajėgė įgyvendinti totalitarinis režimas, labai sėkmingai kuria taip vadinama Vakarų demokratija. Komiška, bet abi šios santvarkos vadovaujasi tuo pačiu šūkiu: „Vardan visuomenės gerovės“. Anksčiau pirštų antspaudus imdavo tik nusikaltėliams, dabar šią žeminančią procedūrą turi patirti kiekvienas demokratijos bastiono JAV svečias: „Vardan visuotinio saugumo“. Neginčiju, kad veiksmas sukelia atoveiksmį, ir kvailiausia būtų nesisaugant laukti naujų sprogdinimų.
Tačiau kažkas pasaulyje klostosi ne taip, kad savigynai užtikrinti darosi būtinas totalinis sekimas.
Nors TV ekranas kol kas tik rodo, dar nestebi, bet televizijos visame pasaulyje pratina mus būti stebimais. Tai vadinama realybės šou. Mums leidžiama pasijusti Didžiuoju Broliu, ir daugybė žiūrovų apsalę iš laimės mokosi dalyvauti sekimo pamokose. Lyg pelytės, gavę vabaliuką pažaisti prieš atiduodant jas gyvatei.
Pamažu į mūsų sąmonę kalama norma, kad stebėti žmogaus kasdienį gyvenimą yra teisinga. Suveikia visokios mūsų pasąmoninės srovės, atgimsta vaikiški jauduliai, patirti vogčiomis laidant žvilgsnį į moterų pliažą ar pro tvoros plyšį stebint besibučiuojančią porelę, ir mes pamažėl pradedame pripažinti, jog klydome, galvodami, jog toks akių kišimas į asmeninį kitų žmonų gyvenimą yra nuodėmė. Pasirodo, taip daryti galima, ir tą mums kasdien patvirtina televizija. Na, o jeigu jau mes stebime kitus, tai kodėl turėtume piktintis, kad ir mus kažkas stebi?
Pirmajame realybės šou Lietuvoje buvo parinkta geriausia vieta – ties įėjimu į kamerų prifarširuotą skruzdėlyną „Akropolis“. Jame nuo budrios akies niekas nepraslys: nei su kuo buvai, nei kur užėjai, nei kur ilgiau stabtelėjai, nei kiek pinigų ir kam išleidai. Smagu ten, saugu, ir visai neskauda.
Panašiai tvirtino ir žmonės reportažuose iš Černobylio apylinkių tą atmintiną pavasarį džiaugdamiesi šiltais orais: „Ne, viskas gerai, aš nieko nejaučiu, nieko neskauda. Deginamės, maudomės“. „Akvariumo“ dalyviai irgi pademonstravo, kad su nuolatiniu sekimu galima gana greitai susitaikyti: juk nejauti, kad tave filmuoja. Svarbu tik, kad tos kameros už akių nekliūtų. Tada ir pasimylėti nepatogumų nėra.
Kol žiūrite pro „Akvariumo“ stiklą, vagys gali pasikėsinti į jūsų automobilį. Tiesa, prie prekybos centro sunkiau: ten ir stovėjimo aikštelės stebimos kamerų. Tačiau automobilį nuvaryti gali jums tiesiog iš po langų. Prabangių automobilių savininkai gina jas gana brangiais palydovinio sekimo įtaisais. Saugodami savo transporto priemonę, jie sutinka, kad bus nuolat žinoma, kur jie važiuoja, kiek laiko trunka. Jau einama toliau, ir automobilių gamintojai kalba, jog tokias palydovinio sekimo priemones galima įmontuoti dar gamykloje. Tada niekas jūsų nebeklaus, ar jums to reikia: nori vairuoti, malonėk deklaruoti savo maršrutus.
Jei nepasikliaunate vien šarvuotomis durimis ir įsivedate namuose signalizaciją su saugos firmos priežiūra, laisva valia atsisakote dar vienos savo asmeninio gyvenimo dalies: dabar ne tik jūs ar smalsi kaimynų močiutė žinos, kada išeinate ir kada grįžtate. Bet ko nepadarysi vardan saugumo.
Kai jums atsibosta visas šurmulys ir jūs atsisėdate prie kompiuterio, netikėkite, kad dabar jau esate vienas. Didysis Brolis žino, kokias svetaines mėgstate lankyti. O kada paskaitote straipsnį lrytas.lt ir parašote savo komentarą, tik patys save apgaudinėsite, galvodami, jog išrėžėte tai, ko nedrįstumėte po savo parašu pasakyti, ir likote pasislėpęs. Didysis Brolis žino, ant kurio stalo guli jūsų klaviatūra. Žino, bet tyli. Pas mus kol kas tyli. Kinijoje nebetyli.
Belieka susirasti nuošaliausią užkampį, kad bent trumpam ištrūkčiau iš sekimo ir stebėjimo voratinklio. Jokių kompiuterių, jokių telefonų. Knyga mano draugas. Sėdžiu laimingas ant balto smėlio vandenyno pakrantėje, aplink nė gyvos dvasios, tik bangų ošimas. Mano vardas Winstonas Smithas. Skaitau, pakeliu akis į tolstantį laivą, susimąstau. Ir nejaučiu, kaip iš dangaus mėlynėje skriejančio palydovo mane apgaubia šaltas objektyvo žvilgsnis. Jis pritraukia mane, po to nukrypsta į knygos viršelį. Sako, tai įmanoma. Kažkur kilsteli nepatenkintas antakis, ir kažkieno ranka grafoje „lektūra“ užrašo: “G.Orwell. Eighty four”.