Nors didžioji Ūkio ministerijos salė buvo pilnutėlė, matėsi, kad dėl tokių niekų kaip strateginiai lozungai čia niekas nepergyvena. Įpusėjus akad. Vilko pranešimui kas ketvirtas konferencijos dalyvis jau snūduriavo net pasiknapsėdamas. Šiek tiek pagyvėjimo įnešė tik vienas akademiko pasiūlymas, kadangi buvo ne tik originalus, bet, kaip jautėsi iš intonacijos, jam pačiam labai priimtinas. Taigi po pusvalandžio monotoniško skaidrių teiginių skaitymo ar prašymo likusią dalį patiems pasiskaityti, buvo aistringai pareikšta, kad viena iš svarbiausių priemonių, padedančių sukurti žinių visuomenę Lietuvoje, yra būtinybė sukurti tokią įdarbinimo sistemą, kad būtų lengva darbuotoją greitai atleisti iš pareigų. Tai esą padėtų išvengti pagrindinio žinių visuomenei formuoti trukdančio dalyko, nes naujoves galima įdiegti tik atleidus seniai dirbančius toje pačioje vietoje, ir priėmus naujus darbuotojus. Taip pat, suprantama, reikėtų sudaryti sąlygas ir greitai įdarbinti atleistuosius, - pasiskubino papildyti akademikas, pajutęs šiokį tokį subangavimą salėje.
Po to makroekonomikos aktualijas pristatęs Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Raimundas Kuodis daugiausiai aistros įdėjo į pasiūlymą baigti popinti su verslo liudijimais dirbančiuosius. Jo nuomone, Lietuvos makroekonominë situacija 2020 m. tikrai būtų geresnė, jei gerokai pakeltume mokesčio už verslo liudijimus dydį.
Na, suprantama, apie pagrindinius Lietuvos ekonomikos variklius, aš gal dar nelabai nusimanau, bet, kai kuriuos strategijos rengimo principus, pernai išklausiusi strateginio valdymo kursą, tikrai gerai įsiminiau. Visų pirma, mus mokė, kad rengiant strategiją, misija turėtų būti lakoniška, o ne puslapių puslapiai kaip pristatomame dokumente. Antra, bendrųjų strateginių tikslų turi būti ne daugiau kaip 5, nes kitaip kalbėti apie prioritetus nėra prasmės. Pristatomame dokumente prioritetais pavadinti ilgiausi sąrašai visų galimų valstybės funkcijų. Tai kur tie prioritetai?
Ir visi kiti teiginiai buvo tolokai nuo strateginių formuluočių. Nekalbu jau apie modernius strateginio planavimo būdus, kuomet pradedama nuo pagrindinio strategijos įgyvendinimo sėkmės rodiklių paieškos ir pan., apie kuriuos strategijos rengėjai turbūt nėra net girdėję.
Trečiasis kalbėtojas pristatė darbo rinkos ir socialinę politiką (nesupratau, kodėl vietoje strategijos jau atsirado politika). Po jo pateiktos Silpnybių-stiprybių-grėsmių galimybių analizės man taip pat užkando žadą. Mums dėstytoja, mokydama šio specialaus strateginės analizės metodo, pabrėžė, kad, jei per egzaminą supainiosime vidinius veiksnius su išoriniais, egzamino galime nesitikėti išlaikyti, nors kiti testo klausimai bus gerai atsakyti. Čia gi pranešėjas pademonstravo, kad tokį dalyką reikia žinoti tik studentams, o Lietuvos ekonomistų žiedas, vadovaujamas akad. Vasiliausko - „Strateginio valdymo“ vadovėlio, iš kurio mokosi visų Lietuvos universitetų studentai, autoriaus, leidžia sau būti laisviems nuo bet kokio strateginio valdymo teorijos „suvaržymų“.
Apie diskusijas po pranešimų taip pat kalbėti neverta, patys suprantant, kad mieganti auditorija diskutuoti nepuola. Įsimintinas buvo nebent labai įdomiai nuskambėjęs verslininkų grupės vado pažadas „pareikšti savo politinę valią“.
Grįžusi pasidalinau savo įspūdžiais su draugais. Jie mane šiek tiek nuramino. Sako, kad dar ne viskas prarasta, gal jaunimas gali imtis bent jau inicijuoti viešą diskusiją apie tai, ar lietuviai apskritai sugeba strategiškai mąstyti, ar nuo tokio lygio abstrakcijų juos tik miegelis ima.
Kitaip senoliai ir toliau rodys cinizmo pavyzdį kaip gaminti valstybines strategijas, o verslininkai jų dėka prastuminės nuosavų biznelių rėmimo projektus. Juk, jei jau strategijoje yra 101 prioritetas, įterpti dar kokį tuziną prioritetų, susijusių su kokio nors Broniuko ar Viktoriuko kišenės papildymu, nebus sudėtinga.
Be to, gal jau gana paistyti apie būtinybę kelti mokestį už aukštąjį mokslą, jei ir toliau reiks mokytis pas tuos pačius profesorius, kurie gyvenime be jokios gėdos ignoruoja elementariausias savo dėstomų dalykų technikas.