Prasidėjo Rusijos armijos išvedimas. Jai traukiantis, reikėjo perimti ir daugelio objektų apsaugą. Beveik be perstojo skambėjo patriotinės dainos, jauni vyrai buvo kviečiami į tarnybą jaunos Lietuvos teisėsaugos įstaigose. Dar ir dabar ausyse skamba reklamos šaukinio daina „Balnokit broliai žirgus“. Po to diktoriaus skaitomas tekstas, kviečiantis nebūti abejingais, padėti ką tik nepriklausomybę atgavusiai jaunai valstybei.
Neturėjau nė 25-erių. Buvau neseniai vedęs. Dukrai buvo antri metukai, sūnui - trečias mėnuo. Gyvenome kaime, turėjome namelį, žemės. Nuosavą ūkį. Turėjome su žmona ir darbus. Bet nuoširdus kvietimas nedavė ramybės. Iš ankstyvo ryto, maždaug nuo penkių (tuo metu kėlėmės anksti), įsijungę radiją girdėdavome raginimus „balnoti žirgus“.
Niekam nieko nesakęs, nuvažiavau į rajono centrą. Ten susiradau atsakingą krašto apsaugos besikuriančio apsaugos bataliono pareigūną. Po dešimtiem minučių pokalbio nepajutau kaip ėmiau rašyti prašymą priimti mane į tarnybą. Buvo pažadėtos tarnybinės gyvenamosios patalpos, nemokamas transportas, padorus atlyginimas. Po dviejų savaičių jau matavausi uniformą, buvau priimtas į vieną iš strateginius objektus turėsiantį saugoti batalioną.
Žmona buvo šokiruota, bet tada Tėvynė buvo svarbiau... Išpardaviau turėtą turtą, žmona išėjo gyventi atgal pas savo mamą. Pats jaučiausi toks svarbus ir reikalingas! Reikalingas Tėvynei, savo šaliai. Žmona su vaikais irgi buvo svarbu, bet pirmiausia jaunutė valstybė.
Tris mėnesius trunkantys apmokymai neprailgo. Šiek tiek pramokome būsimos tarnybos subtilybių, apsipratome savo naujame kailyje. Ir pasididžiavimui nebuvo ribų. Grįžti į kaimą aplankyti šeimos kad ir pavargęs, bet išdidus, aukštai iškėlęs galvą. Ir važiuoji nemokamai.
Nori važiuok autobusu, nori traukiniu. Visur maloniai priims, visur į tave atkreips dėmesį. Po pusės metų suteikė šeimyninį bendrabutį, tad vėl laisvą nuo tarnybos laiką praleisdavome visi kartu. Tai buvo vieni gražiausių mano gyvenimo metų. Jaučiausi labai reikalingas tiek Valstybei, tiek šeimai. Tikėjimu ir pasididžiavimas neapleido penkerius metus.
Po to prasidėjo nesibaigiančios reorganizacijos, postų dalybos, nesutarimai, paprastas pareigūnas, puoselėtos vertybės grimzdo į užmarštį. Pradėtos naikinti socialinės garantijos. Tarnybiniai butai skiriami tik „saviems“. Kaip ir visur, taip ir pas mus, po truputį įsigalėjo protekcionizmas. Prasidėjo nesibaigiantys grasinimai išvyti iš tarnybos netgi už viešą nuomonės pasakymą. „Į tavo vietą laukia šimtas, eilės kilometrinės“- tai buvo standartinis pasakymas, jei išdrįsdavai MĄSTYTI. Jis tęsėsi beveik dešimt metų.
Šiek tiek pažvelgę atgal, pažiūrėkime į dabartį. Socialinių garantijų beveik nėra. Vienintelė reali - pensija po 20 tarnybos metų su dvidešimt procentų atlyginimo. Gražios įstatymų formuluotės - tik tolima vizija.
Atlyginimas nustojo realiai kilti prieš daugybę metų. Kategorijos išrinktiesiems, pirmiau premijos, dabar vienkartinės išmokos - tik saviems. Laipsniai - per gimines ir pažintis.
Bet dabar ir „žirgų balnoti„jau nekviečia. Tik dainininkas kaip ir prašo, kaip ir kalba, kad gal dar yra idiotų, kurie eitų tarnauti į policiją arba pasirinkti pasieniečio „karjerą“. Patriotų laikai baigiasi.
Ateina tas laikas, kai reikės skaudančia širdimi prisiminti tuos laikus, kada buvome labai labai REIKALINGI.
Atidavėme gražiausius metus, sveikatą. O kas liko? Šiaip taip pavyko išsaugoti šeimą, užaugo vaikai. Dar yra buto sienos - apiplyšusiais ir murzinais tapetais, gatvėje 20 metų „golfukas“, pasienyje - aplūžusi sofa. Ir niekam nerūpintis patriotas. Buvęs patriotas, nes dabar atrodau kaip tikras idiotas. „Balnokim broliai žirgus“ - vis skamba ausyse.
Tai mano atviras laiškas ponams K.Glaveckui ir E.Masiuliui.