O kodėl šalia tokių sąsiuvinių nebuvo kitokių - kokybiškesnių, nors ir brangesnių. Ir kodėl sąsiuviniams, kaip ir kitoms prekėms nėra nustatomi kokybės kriterijai su specialiu ženklinimu. Ateitume į parduotuvę, pasiimtume sąsiuvinį ir pagal ženklinimą galėtume suprasti, kokios jis kokybės. Kai grąžinome sąsiuvinius, iškilo kita problema - kur nusipirkti gerus? Kaip sužinoti, ar jie tikrai kokybiški? Apsilankėme Maximos, Rimi prekybos centruose - kokybės neradome.
Liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad pati, dirbdama mokykloje jau keletą metų pastebiu tokią tendencija - daugėja vaikų, rašančių į nekokybiškus sąsiuvinius, prastėja rašto kultūra, o tėveliai, neturėdami laiko ar noro tyli ir nekovoja su tokiu prekybininkų akiplėšiškumu, o vėliau, kai vaikai paauga, net nesivargina paieškoti geresnių sąsiuvinių. O kodėl niekas nepagalvoja apie mokytojo sveikatą, jo akis?