Išeivijos toleranciją kitai nuomonei gal geriausiai galėtų nusakyti sena, gal ir nelabai graži pasakėčia: žiemos vidury kieme tupėjo žvirbliukas, kuris gal būtų jau ir negyvai sušalęs, jei pro šalį ėjusi karvė nebūtų pleptelėjusi ant jo šilto blyno. Sušilo žvirbliukas, atkuto, iškišo iš mėšlo galvytę ir pragydo, Čia jį pastebėjo katė, čiupo ir prarijo.
Vienas pasakėčios moralas sako, jog kartais ne tas priešas, kuris tave apdergia, ir ne tas draugas, kuris iš mėšlo ištraukia. Antrasis moralas – jei sėdi šiltoj mėšlo krūvoj, tylėk ir nečirškėk, turbūt tiksliai išreiškia išeivijos požiūrį į žurnalistikos paskirtį, kurio tipišku “šedevru” galima pavadinti, pavyzdžiui, neseniai ir “Amerikos lietuvyje”, ir “lrytas.lt” išspausdintą A.Simanonytės laišką ”Kada mus pavadins purvažmogiais”.
Ilgą laiką išeivijoje buvo leidžiamas kone vienintelis dienraštis “Draugas”. Finansuojamas Lietuvių fondo vadinamųjų “dypukų” surinktais pinigais, nori nenori jis buvo priverstas savo puslapiuose reikšti jų nuomonę. Kokie straipsniai buvo spausdinami “Drauge”?
Dažniausiai apie tai, kaip viena ar kita organizacija susirinko, aptarė, pavalgė. Su dokumentiniu tikslumu buvo vardijamos dalyvių pavardės, kadangi netyčia praleidęs vieną, galėjai užsitraukti pyktį ilgam, jeigu ne visam likusiam gyvenimui.
Jei koks “žvirblelis” ir bandė reikšti kiek kitą nuomonę, jo nelaimei “Drauge” visada atirasdavo jam skirtas “katinas”. Gal geriausiai tai pademonstruoti gali tvirtą nuomonę nepabijojusi pareikšti ilgalaikė “Draugo” redaktorė ir daugelio gerbiama žurnalistė Danutė Bindokienė. Neįtikusi šeimininkams ji neteko darbo. Kas bus sekanti auka?
Po to “Draugui” atsirado konkurentas - “Amerikos lietuvis”, ilgą laiką sėkmingai redaguotas žurnalistės Reginos Nuttall. Laikraštis, kaip ir jos vedamas skyrelis “Kryžkelė” greit tapo populiarūs ir skaitomi. Tačiau Reginą pakirto sunki liga, ir leidinys tapo kone “Draugo” antrininku.
Neseniai nedidelio laikraščio “Verslas” pagrindu buvo įsteigtas naujas laikraštis “Vakarai”, redaguojamas Monikos Bončkutės. Reikšdamas kiek kitokią nuomonę savaitraštis tampa populiarus, ypač tarp trečiosios išeivijos bangos. Aišku, populiarumas nebuvo sveikintinas reiškinys tarp senųjų laikraščių, o čia kaip tyčia savo nelaimei “lrytas.lt” M. Bončkutė išspaudino komentarą “Pilvažmogių ir šinšilų išeivija”.
Taip Amerikoje prasidėjo Cepelinų karas, kurio priežastis yra per menka, kad tam būtų mestos didžiosios spaudos pajėgos. Bet gal joms tai buvo vienintelė galimybė susigrąžinti prarastas pozicijas.
Paskaičius daugybę ivairiausių straipsnių, susimąstai: kam reikalingas tas rimtų žmonių žaidimas, skambiai pavadintas Cepelinų karu?
Neseniai “Vakarų” laikraštis iššspausdino A.Kavak nuomonę “Audra vandens stiklinėje”, kurioje autorė bando sutaikyti kariaujančias puses, kelia klausimus “gal ir iš tikro galėtume kąžką pakeisti, kad į renginius eitume ne tik dėl cepelinų, bet ir dėl paties renginio? Kaip padaryti, kad jie būtų idomesni? Manau, kad laimėtume mes visi, gal toks ir buvo Bončkutės tikslas?” , kviečia visus susitaikyti ir dirbti kartu: “Gal ir piktinantis, gal ir aštrus Bončkutės tonas, bet gal kalbedami apie lietuvybę išeivijoje, vietoj to, kad energiją eikvotume smulkmeniškų nuoskaudų bei įžeidimų aiškinimuisi, galėtume susitelkti ir savo pastangas skirti tikram lietuvybės puoselėjimui”.
Atrodo, diplomatiškas ir katalikiškas pasiūlymas garbingai baigti rimto žurnalisto nevertus cepelininius karus. Bet atsakydamas katalikiškas laikraštis “Draugas” išspausdina nesuprantamą ir A.Kavak straipsnio pozicijos visiškai neatitinkantį Stasės Semėnienės išpuolį “Akyse - kaip šilkas, už akių - kaip vilkas”.
Ką gi, pasiraitokime rankoves ir toliau tęskime savo bulvinį karą. Kažkas istorijoje išgarsėjo kryžiuočių, kai kas Rožių, o mes gal garsūs tapsime savo Bulvių karu. Perskaičiau E.Semėnienės atsakymą, ir iki šiol mąstau – kur ten tuose autorės suminėtuose straipsniuose šilkai, kur vilkai? Nebent miglotuose autorės pasąmonės srauto labirintuose?
S.Semėniene bando skirti gerą žurnalistą nuo blogo. Jei kartais ji ne visai supranta, ką skaito lietuviškai, tai gal kartais tegu paskaito angliškai – “The New York Times”, gal kiek paprastesnį “Chicago Tribune”, ten spausdinamus redaktorių ar žurnalistų komentarus. Pasakysiu: toli M.Bončkutei iki jų tono aštrumo!
O gal kartais per klaidą buvote įsijungusi CNN ar MSNBC? Per daug demokratijos? Teisingai! Jei kažkieno nuomonę skiriasi nuo S.Semėnienės, ar išeivijoje tai leistinas reiškinys? Anapus balos rašyti galima tik tai, kas patinka išeivijai, tiksliau kalbant, mažajai, kaip M.Bončkutė parašė, ir skandalingajai daliai, kurios padorus žmogus privengs ir pasitrauks iš kelio.
Kažin kiek laiko dar praeis, kol lietuviškoji išeivijos spauda nustos vynioti nuomonę į vatą, bet pasakys, ką iš tiesų galvojame, atskleis negeroves, o iki tol mes ir toliau skaitysime apie tai, kiek ponų susirinko atšvęsti eilinio Pono Cepelino pagerbimo.
Amerika mums turėtų tapti puikiu demokratijos pavyzdžiu, kur visuomenės narys moka gerbti ir toleruoti kitą, kad ir prieštaringą nuomonę. Mūsų lietuviškoje visuomenėje esi geras tik tada, kai tyli arba sakai tik tai, kas patinka gerbiamajai išeivijai. Ar ne pernelyg giliai sugraužė mus vėžys ir ar dar turime vilties pasveikti?
Ir kaip nesutiksi su M.Bončkutės palyginimu, kuo skiriasi nuoširdus buvimas lietuviu nuo įmantraus ir dirbtinio lietuvybės puoselėjimo. Jos nuomone, skirtumas tas pats, kaip tarp pamaldaus žmogaus ir davatkos. Ne taip sunku A.Kavak straipsnyje “Audra vandens stiklinėje” rasti norą pateisinti, suprasti abi puses, sutaikyti ir nuraminti.
Norint rasti kaltę, ją visada rasi. O koks ponios S.Semėnienės tikslas? Sukelti daugiau pykčio ir nesantaikos ir toliau tęsti gėdingą bulvių karą?
Šiap jau žmonės puikiai suvokia skirtuma tarp pamaldžių žmonių ir davatkų. O davatkų, ypač bulvinių, kaip žinoma, visi šalinasi.
Čikaga, JAV