Kiekvienas blaiviai mąstantis tolerantiškas žmogus tikriausiai norėtų įspirti man į užpakalį ir garsiai išpyškinti pastabą, kad nemandagu kišti nosį į svetimus reikalus. Esu nuomonės, kad šioje įžvalgoje gali būti įvairios išimtys.
Prieš kelias dienas visiškai atsitiktinai užklydau į dienraščio internetinės svetainės“Lietuvos Rytas“ rubriką „Video naujienos“. Iš karto pamatęs kunigo, profesionalaus psichologo, homofobo brolio pranciškono Arūno Preškaičio bei filosofo, lygių galimybių konsultanto Algirdo Davidavičio veidą, pasidomėjau, kas bus kalbama videoreportaže.
Vienas nuo kito gerai atitolę gyvenimo subrandintos asmenybės viešai šnekučiavosi apie keistus dvasinius ir fizinius dalykus.Paslaptingas kambario apšvietimas puikiai atitiko viso įvykusio nekasdieninio pokalbio dvasią. Vaizdo įrašą - kaip žmogaus - negaliu vertinti pagal vieną rūbą.
Supratau, kad pokalbio konkretus objektas tapo lietuvaičių susiskaldymas tarp „Už“ ir „Prieš“ homoseksualumą kaip gyvenimo būdą propaguojančius asmenis.
Manau, kad nereikia būti filosofu ar kunigu, norėdamas suprasti paprastą tiesą apie vyro kaip homoseksualaus žmogaus nevyriškus kaprizus.
Kaip galima atskirti homoseksualą nuo heteroseksualo, o zoofilą nuo pedofilo? Kaip atskirti seksą nuo vartojamos prekės ir kultūros?!... Klastingumo reikalaujantys klausimai.
Teorija - būtina sąlyga. Savaime suprantama, kodėl videoreportaže filosofas A. Davidavičius užsiminė apie neseniai Vatikano kuriją sukrėtusį skandalą dėl monsinjoro TOMASSO STENICO įtariamų homoseksualių santykių su jaunuoliais.
Žinomas kunigas A.Preškaitis turėjo savo asmeninę nuomonę apie visokius gėjus ir pedofilus, kurios jokių būdų nenorėjo pakeisti į gerąją pusę. Jis visada rasdavo įvairius paaiškinimus dėl tolimesnio homoseksualo poelgio kreipti kreivus žvilgsnius į nekaltus berniukus.
Be abejo, esu rimtos nuomonės, kad kunigo pokalbis buvo ne tuščias, bet paprasčiausias lietuviškas maivymasis prieš TV kameras. Gaila, kad daugiau nieko gero negaliu parašyti apie šį homofobijos kamuojamą žmogų - kunigą, kurio silpniausia grandis buvo kai kurie paviršutiniški žodžiai apie gėjus.
Neduokdie, nesupraskite klaidingai manęs, jei teisybė iš tikrųjų bado akis. Tiesiog natūraliai kyla klausimas: Ar gali šis žmogus kalbėti apie pedofilus ir visokias žmonių rizikos grupes, jeigu jo visiškai neturėtų jaudinti panašūs dalykai? Koks skirtumas, tikriausiai paklaustų manęs ne vienas pastabus skaitytojas. Atsiprašau, bet man, kaip daugumai žmonių, tai yra tikrai nesuprantamas dalykas.
Filosofas A.Davidavičius atrodė labai dėmesingas ir apskritai šiltos natūros žmogus.
Nesutinku su žurnale „Ekstra“ straipsnyje „Kam gėjams paradai“ išdėstyta nuomone, kad „homoseksualų apskritai yra daug mažiau negu heteroseksualų“...
Peržiūrėjęs vaizdo medžiagą mane apėmė dviprasmiškas jausmas, jog vienintelis vaistas, kuris gali išgelbėti mūsų visuomenę nuo gėjų ir potencialių pedofilų invazijos, - tai visiškas TV eterio, interneto ir žiniasklaidos (geltonosios spaudos) uždraudimas. Visiška nesąmonė!
Sutinku, kad Lietuva ir toliau nesėkmingai sprendžia seksualinių mažumų klausimus. Gėjai savo gimtoje šalyje patiria savotišką diskriminacijos apraiškas. Laikraščiuose labai trūksta detalios informacijos apie seksualinių mažumų atstovų kliūtis į aktyvų pilietinį gyvenimą ir nelygias teises.
Vieniems - absoliuti dauguma - svarbiausia išlaikyti tradicinės šeimos vertybes. Kiti - taip pat dauguma, daugėjantis kaip kepimo mielės - toliau totaliai reiškia didžiulį nepasitenkinimą ir neturėdami jokios sąžinės graužaties vykdo anti-gėjiškas akcijas.