Imonė nebankrutuodavo, net buvo giriamasi, kad iš elektros eksporto uždirbami šmtai milijonų litų. Bet kai AE buvo uždaryta remontui, rusai mums parduodavo elektrą jau po 7,4 ct už kwh. Kas padengia skirtumą tarp savikainos ir pardavimo kainos?
Mes, Lietuvos vartotojai. Akivaizdu, kad visos sanaudos, tiek pastovios, tiek kintamos skaičiuojant elektros energijos gamybos savikainą, turėtų būti dengiamos visų vartotojų vienodai, tiek Lietuvoje gyvenančių, tiek už jos ribų. Jos būtų ikalkuliuotos į tarifą, kuriam tiesioginę įtaką turės elektros gamybos savikaina S, kurią galėtume apskaičiuoti pagal šias formules:
S = p + k ct/kwh, ( 1 )
p = P / E ct/kwh ( 2 )
k = K / E ct/kwh, ( 3 )
Čia: P - pastovios elektros gamybos sanaudos, tos kurios nepriklauso nuo to gamina elektrinė elektrą ar ne. Tai eksploatacinės išlaidos, darbuotojų atlyginimai, rezervo - nedirbančios Lietuvos elektrinės (LE) Elektrėnuose išlaikymas, remontai, šiluma, elektra amortizacija.
p – pastovi tarifo dedamoji, atspindinti pastoviasias elektros gamybos sąnaudas.
K - kintamos elektros gamybos sanaudos, tai dirbančios elektrinės išlaidos – branduolinis kuras bei su jo vartojimu ir įsigijimu susietos išlaidos.
k– kintamoji tarifo dedamoji, atspindinti kintamas elektros gamybos sąnaudas.
E – visa planuojama pagaminti ir realizuoti elektros energija per metus kwh.
Skaičiuojant pagal aukščiau pateiktą principą Lietuvos vartotojas nebūtų skriaudžiamas. Bet elektros gamintojams ir jos tiekėjams palankesnis kitas principas, kai visos pastovios elektros gamybos sąnaudos užkraunamos ant Lietuvos vartotojo pečių. Todėl jie yra įvedę perteklinės elektros energijos sąvoką, skaičiuoja pagal kitą principą, pagal kurį pastovioji tarifo dedamoji randama pagal formulę :
p= P/ V ct/kwh ( 4)
Čia: V – visa Lietuvos vartotojui užplanuota suvartoti elektros energija per metus kwh.
Pagal (4) formulę apskaičiuotą pastovią tarifo dedamąją p Lietuvos vartotojas, mokėdamas už elektrą, padengia visas pastovias elektrinės sąnaudas, todėl elektrinė visą energiją, pagamintą virš dydžio V, gali “pelningai” eksportuoti už labai žemą kainą, viršijančią 1,5 – 2,0 ct už kwh.
Pasirinkime pavyzdį iš praeities, kai AE dirbo 2 reaktoriai ir per metus būdavo realizuojama iki 14 mlrd kwh elektros energijos (E ) , o iš jų vidaus rinkoje apie 7 mlrd. kwh ( V ), kai jos pastovios sąnaudos P buvo apie 500 mln. litų per metus ( P ). Pavertę litus į centus ir įstatę į formules (1, 2, 3 ) išvardintus davinius bei priėmę to laikmečiu deklaruotą kintamąją dedamąją k apie 1,5 ct / kwh, , gausime elektros energijos gamybos savikainą :
S (2) = 5,07 ct/ kwh,
o skaičiuojant p pagal ( 4 ) formulę, gamybos savikaina bus :
S (4) = 8,64 ct/ kwh. ,
Skirtumas tarp abiejų skaičiavimų tik 3,57 cento, tačiau padauginus iš Lietuvos vartotojų per metus suvartoto elektros energijos kiekio - 7 mlrd. kwh, - gauname įspūdingą skaičių - 250 mln. litų.
Tiesa, negalime pretenduoti į didelį tikslumą, naudodami kelerių metų senumo davinius. Mes to ir nesiekiame. Svarbu atskleisti aferos principą ir jos mąstą. Patikslint gali Valstybės kontrolė, STT ar viešąjį interesą pasiruošę ginti asmenys, kuriems turės būti prieinama visa reikalinga informacija, nes energijos tiekimo sutartims turi būti taikomi viešosios sutarties principai, todėl jos negali būti konfidencialios.
Taigi, naudojant aukščiau aprašytą diskriminacinę tarifų skaičiavimo schemą, Lietuvos vartotojas nuolat patiria šimtamilijoninius nuostolius, o naudą iš to turi tik Rusija, elektros tiekimo tarpininkai ir su jais susiję energetikai. Ypatingas vaidmuo, ko gero, čia tenka Rusijos energijos realizavimo centrui Lietuvoje (ERC ), kurio steigėja buvo AB „Lietuvos energija“.
Reikėtų paminėti, kad tokio pobūdžio juodo elektros verslo scenarijus gali būti ypač sėkmingai vykdomas tik branduolinės jėgainės atveju, nes tik šiuo atveju yra didelis skirtumas tarp pastovių ir kintamų sąnaudų elektrai gaminti (P –K ).
Matyt todėl energetikai taip aktyviai skubino naujos AE projektą, atkartojantį Ignalinos AE modelį, nors buvo balsų raginančių neskubėti (žr. akademiko J. Vilemo straipsnį, žurnale „Mokslas ir technika“ Nr 7-8).
Ar negalėjo kelti įtarimo skubotas AE įstatymo priėmimas? Ar neatlikus elektros rinkos tyrimų galėjo kas nors atsakyti į klausimą : Kas pirks mūsų AE elektrą, ar pirksime mes patys? Ar sugebės AE konkuruoti su Švedijos atomine energetika, su Norvegijos hidroenergetika? Ar nebus valstybė įstumta į rizikingą projektą ?
Kadangi Lietuvos apsisprendimas statyti naują atominę elektrinę ir galimas lenkų dalyvavimas bendrame projekte, suteikė progą nusikratyti Rusijos priklausomybės pančių elektros energetikoje, o AB „Lietuvos energija“ aktyviai priešinosi tam, grupė Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų ir KTU elektros sistemų katedros profesorių pasirašė kreipimąsi į Vyriausybės vadovą.
Visuomenei suabejojus AE įstatymo skaidrumu, dėl įtartinai didelės įstatymo rengimo skubos, net nesitariant su būsimais partneriais – latviais, estais, lenkais, dėl keisto nacionalinio investuotojo įmonės formavimo būdo bei 10-ies signatarų ir 4 KTU elektros sistemų katedros profesorių pasirašyto minėto kreipimosi į vyriausybės vadovą dėl Lietuvos elektros energetinės sistemos sinchroninio darbo su ES sistema, G.Kirkilo 2007 m. gegužės 8 d. potvarkiu Nr. 156 sudaroma darbo grupė, kuriai pavedama atsakyti į visuomenę, signatarus ir KTU profesorius dominusius klausimus ir suformuluoti rekomendacijas premjerui.
Nepaisant to, kas pasakyta ir LR Seimo 2007 m. sausio mėn. 18 d. nutarimo dėl strateginio valstybės tikslo – sinchroninio Lietuvos elektros energetinės sistemos darbo su Europos tinklais, kas reiškė Lietuvos perėjimą iš rusiškų elektros standartų erdvės į europietiškus bei svarių kai kurių darbo grupės narių argumentų, generalinis AB „Lietuvos energija“ direktorius R.Juozaitis, dalyvaudamas minėtoje darbo grupėje, darė viską, kad išlaikytų esamą padėtį palikti Lietuvos elektros energetikos sistemą Rusijos elektros standartų erdvėje, t. y. sudėtine JES ROSSII dalimi.
Net paskutiniame darbo grupės posėdyje spalio 19 d. R. Juozaitis, remiamas Ūkio ministerijos sekretoriaus A.Ignoto, bandė įrodyti būtinybę būsimoje tapsisteminėje jungtyje su Lenkija statyti konverterių stotį Alytuje.
Tai reiškė užmaskuotą siūlymą likti Rusijos energetinėje erdvėje. Taigi, ar tai nėra dar vienas įrodymas kieno interesus bandė atstovauti minėti asmenys? Toks būsimo nacionalinio investuotojo atstovavimas „valstybės interesams“ kelia nuostabą ne tik mums, bet ir , ko gero, tarptautiniams projekto partneriams.
Nors šis siūlymas, pasipriešinus darbo grupės nariams, amb. Č.Stankevičiui, signatarui S.Malkevičiui bei prof. A.Nargėlui buvo atmestas ir buvo pritarta Č.Stankevičiaus suformuluotoms rekomendacijoms dėl vieningo požiūrio jungiant Lietuvos elektros energetinę sistemą prie UCTE (Europos elektros perdavimo tinklo koordinavimo sąjunga), džiaugtis laimėjimu dar anksti. Juolab, kad užmaskuotų „povandeninių akmenų“ yra ir daugiau.
Pavyzdžiui, iš anksto, neatlikus išsamios analizės, dar negavus UCTE sąlygų dėl sinchroninio darbo galimybės su Europos elektros energetine sistema, jau viešai kalbama apie būsimosios AE ir jos agregatų galią. Nereikia būti energetiku, kad suprastum, jog pasirinkę 1600 MW galios reaktorius, kuriuos aktyviai siūlo prancūzų firma “Arewa”, fiziškai būsim priversti pasilikti Rusijos energetikos sistemos dalimi su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis.
Susijungę su Švedijos ir Europos elektros tinklais tapsime saugūs tiek elektros energijos tiekimo, tiek galimo politinio Rusijos šantažo prasme, todėl skubėti su AE statyba nevertėtų. Ne elektros gamyba nors ir naudojant branduolinį kurą, o elektros perdavimo tinklų integravimas į Europos ir Skandinavijos rinkas bei Lietuvos elektros energetikos sistemos gebėjimas patikimai dirbti UCTE sistemoje sinchroniniu režimu padarys mus nepriklausomais nuo Rusijos elektros energijos monopolio.
Statybą reikėtų planuoti tik įsitikinus, jog yra galimybė optimaliems sprendimams, užtikrinantiems ne tik pigią elektrą, bet ir valstybės saugumą.