Personalas dirba tokiom nuolatinės įtampos sąlygom (kurios beje pakanka ir tiesioginiame darbe) kada bet kurią akimirką gali gauti atleidimo lapelį. Nepaisant sunkios bei neaiškios padėties, čia dirbantis personalas dažnai savo vidinių resursų sąskaita deda visas pastangas, kad ligoniai nepajaustų čia tvyrančių problemų, kad nenukentėtų paslaugų kokybė ir jos prieinamumas, pagaliau, kad išliktų įstaiga taip reikalinga miesto gyventojams.
O kad personalas užtikrina kokybišką darbą, rodo aukšti statistikos rodikliai: didelis operacinis aktyvumas, nedidelis komplikacijų skaičius, normatyvūs lovadieniai, pagal protezuotų, artroskopuotų ir traumatologinių operacijų skaičių ligoninė patenka į Respublikos gydymo įstaigų trejetuką - penketuką.
Tokiomis sąlygomis tiesiog nesuprantami ir jau sveiku protu nesuvokiami atrodo KRKKL administracijos sprendimai.
Nepaisant darbuotojų aukštos kvalifikacijos ir pasišventimo, iš administracijos pusės gero žodžio taip niekada ir nebuvo sulaukta. Atvirkščiai, nuolat baramas ir muštruojamas personalas neretai sulaukia nepagarbaus elgesio, įžeidinėjimo, keiksmų bei kitokių veiksmų, netelpančių i jokius etikos ir moralės rėmus.
Ligoninė uždirba pinigus, teikdama ortopedinio traumatologinio profilio paslaugas, tuo tarpu materialinė bazė kelia šiurpulį: operacinės nematė remonto jau 60 m. (nesenai prof. R.J.Kalesinskas paviešino šį faktą, tačiau buvo sutrintas į miltus dėl neva mistinių pareiškimų), bejėgiškai atitarnavę instrumentai, pasenęs ir neatitinkantis sterilizavimo standartų autoklavas bei dėl to gendanti sterilizuojama medicininė įranga, neremontuoti sanitariniai mazgai ir personalo patalpos.
Tačiau lėšos naudojamos nemotyvuotai - perkama daug tūkstančių kainuojanti neprioritetinė medicinos įranga, kurią sau gali leisti tik daug atliekamų pinigų turinti įstaiga (kompiuterinė planavimo, navigacinė sistemos, laboratorinė įranga), remontuojamos patalpos, neįtakojančios darbo kokybės (koridoriai, rytinių susirinkimų salė po SAM ministro apsilankymo), o ir pats remontas tik kosmetinis. Šiame kontekste ypač keistai atrodo situacija, kada KRKKL lieka viena iš gydymo įstaigų, neprašiusi ir nedalyvaujanti Europos sąjungos paramos programose.
Pirkimo sprendimai priimami Gydymo taryboje, tačiau ištikrųjų sklando kalbos, kad yra išsakoma tik vyr. gydytojo nuomonė, kuriai niekas dėl psichologinio spaudimo bei susidorojimo baimės nedrįsta prieštaraut, tokiu būdu diktatūriška maniera reguliuojmas visas ligoninės likimas. Dauguma narių žino, kad prieštaravimas - beprasmis, tad nebemato reikalo vargintis. O nesenai vykusios Gydymo tarybos metu, kuomet buvo sprendžiamas traumatologijos punkto likimas, pritarimas gautas panaudojant vos ne KGB metodus: surinkti dalyvavusių parašai ant tuščio lapo ir vėliau prisegti po sprendimu, esą, kas dalyvavo, vienbalsiai sutiko su sprendimu.
Ilgus metus nebuvo skiriama lėšų darbuotojų algų padidinimui, motyvuojant ligoninės skolomis. Algos buvo keliamos tik po vyriausybės skiriamų tikslinių lėšų, o ir padidinimas neatitiko sutartų procentų. Šiuo metu įstaigos darbuotojų atlyginimas perpus mažesnis nei vidutinis medicinos darbuotojų atlygis, o darbo krūvis nuolat auga.
Administracija nesivargina mokėti už viršvalandžius. Kelis kartus, netekus kantrybės, personalas stabdė darbą, buvo pažadėti pinigai, bet pažadai ir liko pažadais. Negaudama pinigų už viršvalandžius, atsisakė savaitgaliais dirbti autoklavinės darbuotoja. Paradoksas - viena didžiausių įstaigų neužtikrina autoklavinės darbo visą savaitę, todėl kai kurie pacientai savaitgalį lieka neišoperuoti.
Kad administracijai nerūpi pacientai, įrodo faktas, kad šildymas pradedamas tik po pirmųjų skundų, tą gali paliudyti ne vienas pacientas. Gelbėdami padėtį operacinės darbuotojai įjungdavo šildytuvus, tada gimė direktoriaus įsakymas, draudžiantis naudoti šildymo prietaisus personalo patalpose.
Administracija deklaruoja, kad gydymas yra nemokamas, tačiau pacientai yra verčiami pirkti papildomas priemones, užtikrinančias jų saugumą. Kartais šių priemonių yra, kartais- ne. Operacinės administratoriaus prašymams užtikrinti nuolatinį ir nepertraukiamą šių priemonių pirkimą administracija lieka kurčia, kaip lieka kurčia ir ortopedų traumatologų rekomendacijoms, perkant darbo priemones.
Tokiu būdu dirbama su pasaulyje nežinomais gamintojais (tai liečia siūlus, kai kurias metalo konstrukcijas ir kt.) Suprantama, kad viešųjų konkursų sąlyga yra kaina, tačiau neretai pigus daiktas netinka niekam, o juk kalbama apie žmonių sveikatą.
Kantrybės taurė dirbant tokiomis sąlygomis ima persipildyti ir darbuotojai ima palikti šią gydymo įstaigą. Stebina tai, kad nei vieno darbuotojo ligoninės valdžia nesistengia sulaikyti, bet išlydi ne pačiais gražiausiais žodžiais, motyvuodama, kad naujų darbuotojų-eilė prie durų. Ligoninę palieka traumatologai, anesteziologai, rentgenologai, vidurinysis ir žemesnysis personalas. Operacinėje nieko nestebina anesteziologas, dirbantis vienu metu ant dviejų operacinių stalų, ar anesteziologas, atsakingas už ekstra pagalbą, dirbantis prie planinių operacijų.
Taip gimė priverstinė lojalumo įstaigai deklaracija, pagal kurią draudžiama siųsti pacientus į kitą gydymo įstaigą ir kurią vėlgi darbuotojai privalėjo pasirašyti, nes bijojo susidorojimo. Nepaisant deklaracijos, esant indikacijoms ligoniai buvo ir bus siunčiami į įstaigą, kuri gali suteikti kokybiškesnes kito profilio paslaugas, nes vienintelė deklaracija, kuria vadovaujasi KRKKL gydytojai - Hipokrato priesaika.
Neracionali kadrų politika lėmė gydytojų ortopedų-traumatologų disbalansą ligoninėje. Tuo metu, kai ypač aktuali gydytojų migracija į užsienį, kurių paruošimas valstybei kainuoja didelius pinigus, vienoje didžiausių šalies ligoninėje nesudaromos bent kokios sąlygos šiems pasilikt.
2006 12 15 „Gydytojų žinių“ numeryje J.S.Paukštys aiškiai įvardijo medicinos darbuotojų problemas bei sąlygas, leidžiančias išlaikyti darbuotojus jų darbo vietoje, tačiau savo darbe šiomis nuostatomis pats nesivadovauja.
Neapsikentę ligoninėje tvyrančios slogios atmosferos ir nesiskaitymo su darbuotojais savo darbą paliko visa eilė traumatologų. Aišku, ne per vienerius metus, tačiau naujų darbuotojų į traumatologijos punktą beveik nebuvo priimta. Ligoninė deklaruoja, kad teikia vaikų traumatologinę pagalbą visą parą, tačiau išsikėlus vaikų traumpunktui, liko tik keli specialistai, kurie nepakėlę esamų darbo sąlygų, paliko darbovietę.
Dabar vaikams pagalba užtikrinama dviejų likusių specialistų tik pirmoje darbo dienos pusėje, tuo tarpu antroje darbo dienos pusėje ir naktį pagalbą suteikia įprastinės specializacijos ortopedas traumatologas, tačiau jiems už padidėjusį krūvį nėra mokamas joks priedas.
Mažėjo ne tik vaikų traumatologų, bet ir kitų specialybių darbuotojų, tačiau sistema tapęs darbuotojų mažėjimas nerimo administracijai nekėlė, nes padidėjęs krūvis buvo paskirstomas likusiems, beje, už jį nemokant atlygio. Apie darbo sąlygas, primenančias karo lauko ligoninę, čia neminėsim. Paskutinis lašas perpildęs kantrybės taurę buvo lapkričio mėnesio pradžioje, kai į direktorių kreipėsi dar du traumatologijos punkto gydytojai tartis dėl darbo sąlygų pagerinimo.
Tačiau vyr. gydytojas į kalbas nesileido ir jiems buvo parodytos durys, kas reiškė traumatologijos punkto darbo paralyžiavimą. Žodžiu, nebuvo ne tik imtasi veiksmų, kad sustabdyti gydytojų migraciją, bet ir durų pusėn pirmiausia parodydavo direktorius. Ne paslaptis, kad šie darbuotojai išėjo į daug geriau savo personalu besirūpinančią kitą gydymo įstaigą. Sklinda kalbos, kad administracijos atsakas- spaudimas išeiti iš konkurentų tiems KRKKL darbuotojams, kurie ten dirba antraeilėmis pareigomis.
Palikus šiems dviems darbuotojams traumatologijos punktą (1,75 etato), naujų darbuotojų nebuvo ieškota, nors problema brendo senai bei naujiems darbuotojams rasti buvo laiko. Eilinį kartą buvo pabandyta išspręsti problemą, perkeliant ją ant likusių darbuotojų pečių- liepta stacionare dirbantiems gydytojams padengti budėjimus traumpunkte be supažindinimo raštu su pasikeitusia darbo tvarka ir vieta, be darbo sutarties keitimo ir termino. Nebuvo paaiškinta, kuo remiantis keičiamos darbo sutartyje įvardytos sąlygos, ar šis darbo sąlygų pakeitimas teisėtas, ar darbas kitame ligoninės struktūriniame padalinyje legalus.
Beje, papildomas darbas taip pat nebūtų apmokamas bei jį dirbtų ribota gydytojų grupė, tuo pažeidžiant lygiavos principus. Nesulaukus atsakymo bei darbo grafiko buvo parašytas pareiškimas, kurį pasirašė dauguma stacionaro gydytojų, kad nesant išaiškinimo apie darbo legalumą, atsisakoma dirbti darbo sutartyje nenurodytą darbą.
Siekiant įrodyti savo geranoriškumą ir rūpinantis pacientų sveikata, administracijai buvo duota laiko atsakymams, tuo pat metu dengiant traumatologijos punkto budėjimus. Administracija nesivargino pateikti atsakymus, negana to, paslaptingom aplinkybėm, apie kurias senai kalbama tarpusavyje ir kas jau yra vieša paslaptis, t.y. teroras, psichologinis smurtas ir šantažas, trys iš keturių skyrių vedėjų patvirtino, kad atsisako savo parašų.
Gydytojai, turėję budėt traumatologijos punkte, buvo kviečiami po vieną bei naudojami vėl tie patys metodai. Taip pat vyr. Gydytojas pasakė, kad pinigų nebuvo, nėra ir nebus. Kad gydytojai „nepaima“ visų su ligonių kasom sudarytoje sutartyje numatytų pinigų ir kada jie įvykdys planą, tada bus ir pinigų algoms. Bet juk gydytojai nėra vadybininkai, jie gydo žmones, o pinigus „ima“ ligoninės administracija. Gynybai naudojamasi statistika, kaip ligoninė ištraukta iš skolų liūno ir t.t., bet juk dirba medicinos personalas ar ne? Nelikus jo, neliks ir ligoninės.
Dirbti tokiom sąlygom jau neįmanoma, skaudu matyt, kaip traumatologijos kalvė taip reikalinga Kauno miesto žmonėm, stumiama nuo bedugnės krašto.
Gydytojai: Giedrius Martinkus, Audrius Muižys,
Gintarė Valuntaitė, Robertas Jasiukevičius, Donatas Senkanec,
Saulius Širvinskas, Rimantas Razma, Rolandas Maščinskas, Rimantas
Žukas, Romualdas Milinis, Vytautas Jonkaitis, Faustas Valiukas,
Kastytis Grigonis, Viktoras Kriaučiūnas, Ridas Egidijus Aleksa,
Nerijus Linkus, Jonas Račkauskas.