Padėtis policijoje - tragiška

Policijos komisariatuose trūksta 20-25% pareigūnų. Šiandien policija išgyvena giliausią krizę per 17 metų. Tokiomis sąlygomis priversti pareigūną dirbti, kokybiškai ir atsakingai žiūrėti į savo pareigas praktiškai neįmanoma.

Kas prisiims atsakomybę dėl tirpstančių policijos pareigūnų skaičių. Ne taip apmaudu, kai patyrę policijos pareigūnai išeina dirbti į kitas valstybines institucijas. Kur kas apmaudžiau, kai jie išeina į privačias įmones. Jie ten išeina tikrai ne todėl, kad darbas labai įdomus, bet todėl, kad ten žymiai didesni atlyginimai.

Dar blogiau, kai išvyksta geresnio gyvenimo paieškoms į užsienį. Dažnai net iš politikų išgirstame, jei dirbti tokiomis sąlygomis Lietuvoje nepatinka, tai galima važiuoti į užsienį. Tai labai tipiškas šiandieninės visuomenės, valdžios ir visos politinės sistemos požiūris. Šiandien policininkų algų problema laikoma ne valstybės, o pačių policininkų problema.

Atvykę į svečius kolegos dažnai pakraupsta pamatę, kokiomis sąlygomis tenka dirbti Lietuvos pareigūnams. Dirbti policijos pareigūnu nėra jokios motyvacijos, padėtis visiškai nestabili, policijos pareigūnai neturi saugumo jausmo, darbuotojai neapsaugoti nuo nepagrįstų atleidimų, nuobaudų ir t.t.

Vienam pareigūnui tenka dirbti už du ar tris, bet už papildomą darbą jiems praktiškai nėra apmokama, o jei kažko nespėja, tai baudžiami, ką kalbėti apie darbo sąlygas, kai už savo pinigus perkami kompiuteriai darbui, su savo asmeniniais automobiliais dažnai tenka vykti į įvykio vietas, tarnybos reikalams naudojami nuosavi mobilieji telefonai. Dauguma policijos komisariatų beveik niekada nebuvo remontuojami ir yra panašūs į landynes.

Reformos policijoje vyksta jau 16 metų, tačiau naudos iš jų – jokios. Matome demoralizuotą, nemotyvuotą, nestabilią, materialiai ir finansiškai neaprūpintą policiją. Liūdna, kai į policija ateina jauni, perspektyvūs specialistai, baigę aukštąjį mokslą, mokantys užsienio kalbą, bet jie neišdirba nė kelerių metų, yra tiesiog priversti išeiti. Ir ne todėl, kad neįdomu dirbti, o todėl, kad negali išlaikyti savo šeimos. Nė vienoje man žinomoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje nėra taip blogai apmokama už darbą policijos pareigūnams kaip Lietuvoje.

Norint turėti kompetentingus policijos pareigūnus, reikia juos pritraukti ir išlaikyti. Valstybė turi suprasti, kad nėra prabanga jiems mokėti daugiau, nei pvz. statybininkui. Deja, perspektyvos, kad greitu laiku policijos pareigūnų atlyginimai žymiai pakils, nėra. Blogai ir tai, kad nėra pagarbos iš politikų pusės. Į policijos pareigūną žiūrima kaip į kyšininką, paprastą niekšelį, siautėjantį keliuose. Tikriausiai nė vienoje senojoje Europos Sąjungos narėje nėra tokios nepagarbos policijos pareigūnams. Juk be policijos nebūtų užtikrintas ir visuomenės saugumas.

Jaunesniems žmonėms labai trūksta aiškaus karjeros vaizdo. Vadovai nemoka dirbti su žmonėms, rūpintis jais. Jei nėra finansinių galimybių, turi galvoti, kaip sudėlioti karjeros perspektyvas, pagaliau, kaip pasakyti žmogui gerą žodį. Jei atsiranda aukštesnė laisva vieta, ar daug surasime vadovų, kurie pirmiausia atsigręžtų į savus, ateitų ir paklaustų, ar darbuotojas nenorėtų dalyvauti konkurse, paskatintų.

Galima būtu sukurti tam tikrus kompensavimo mechanizmus, kuriuos turi visos pažangios Europos ir pasaulio valstybės. Vienas iš tokių galėtų būti studijų finansavimas, tai būtų gana patrauklus dalykas, didelis privalumas.

Sukurti pareigūnams beprocentines banko paskolos gavimo mechanizmus būstui ir t.t..

Nemaža dalis institucijų užsienyje sėkmingai taiko šias motyvavimo priemones. Turėtų būti švenčiamos profesinės ir kitos šventės. Vadovai neturėtų sukti galvos, kaip bent iš dalies finansuoti tokius renginius.

Bijoma, kad tam skirtos lėšos bus laikomos netinkamai panaudotomis. Nematau nieko blogo, jei įstaiga skirs kolektyvo šventei šiek tiek pinigų. Tai tokie menki nuostoliai, palyginti su gaunama nauda: žmonės suburiami dirbti komandoje, mažiau lieka neišsakytų dalykų, stiprėja vidinė komunikacija.

Manau kad ne. Kainos kyla dažniau nei bazinis dydis. Nepamirškime ir to, kad daug metų bazinis dydis išvis nekito. Tokios sumos kaip 200–400 litų gal ką nors reiškia tik pensininkams. Nesakau, kad jie pas mus labai sotūs ir aprūpinti, bet jų poreikiai mažesni negu jauno darbingo pareigūno, kuris turi išlaikyti šeimą.

Kokybiškai toks padidėjimas nieko nereiškia. Dėl to nepadaugės kvalifikuotų specialistų - kurie norėjo išeiti, tie ir išeis.

Labai sunku suvokti, kad 1100-1300 litų uždirbantis žmogus gali išlaikyti šeimą. Atlyginimas yra vienas iš veiksnių, kuris lemia policijoje krizinę situaciją. Visame pasaulyje kalbama, kad iš savo atlyginimo valstybės tarnautojas turi išmaitinti šeimą, patenkinti savo buitinius, poilsio poreikius. Žmogus turi realizuoti save kaip asmenybė, jausti pasitenkinimą darbu, kuris duoda naudos ir pačiam, ir institucijai, ir valstybei.

Atlyginimus reiktų padaryti prestižinius ir daugiau lėšų policijos finansavimui reikia rasti valstybės biudžete. Tai būtų pirmieji žingsniai, stabdantys Lietuvos policijos sistemos degradaciją, grąžinantys policijos autoritetą. Juk policijos pareigūnų stokos nekompensuos didesni darbo krūviai.

Gerai finansuojama policija įgytų naujų kompetencijų, dalyvautų projektuose, tobulėtų profesinėje srityje. Tai būtų pirmas pertvarkos žingsnis. Jei nori turėti kvalifikuotą pareigūną, turi jam mokėti pakankamai, kad galėtum konkuruoti su privačiuoju sektoriumi. Jei tvarka liks tokia pati, tai policijos sistema ir toliau degraduos.

Visos kalbos apie policijos problemų sprendimą – tuščios. Valstybės prioritetai turėtų būti, švietimas, sveikata ir visuomenės saugumas, bet realiai šalies prioritetais yra Valdovų rūmai ir stadionai.