Mat kaip tik vakar Ūkio ministerija Seimui pateikė dokumentus, kuriuose atsispindi Vyriausybės ir „NDX energijos“ derybų eiga ir perdavė juos kanceliarijos darbuotojai, atsakingai už įslaptintos informacijos administravimą, o Seimo pirmininkas paragino kuo greičiau visus su šiais doumentais susipažinti.
Tačiau Seimo nariai neva neskuba ir galima pagalvoti, kad tiesiog tingi ar jiems “dzin”, jog tie, kurie teigia, kad galimybė susipažinti su minėtais dokumentais sąmoningai tempiama iki paskutinės dienos, kad Atominės elektrinės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas lengviau praeitų, dabar patys neskuba su dokumentais susipažinti, o žiniasklaidą panaudoja saviems politiniams tikslams.
Visa ši retorika ir informacija yra daugiau nei absurdiška. Pirmiausia todėl, kad tai - ne Seimo narių tingumo ar abejingumo problema, o tų, kurie desperatiškai skubina “prastumti” išsamių diskusijų reikalaujančias ir abejonių keliančias pataisas. Juolab nutylint, ką reiškia susipažinti su konfidencialumo grifu pažymėta informacija ir ar išties ji yra slapta?
Dėl to slaptumo pirmąsyk suabejojau, kai sausio 3-ąją Tėvynės Sąjungos susitikime su ūkio ministru mums buvo išdalyta medžiaga su grifu “konfidencialu”, kurią pervertęs ministras pats nustebo, nes visa ši informacija jau buvo patalpinta internete. Tai kodėl ji tapo “slapta”, jei net Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymas reikalauja, kad ”numatyti susitarimai yra nekonfidencialūs (vieši).
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija visą šioje dalyje nurodytų susitarimų tekstą paskelbia Vyriausybės interneto tinklalapyje”. Ir kodėl tuomet Seimo nariai šią “slaptą” informaciją turi skaityti “slaptame” kambarėlyje?
Darbo su slapta informacija specifika reikalauja, kad susipažindamas su slapta informacija prisižadi, jog jos neviešinsi - paslaptį reikia saugoti. Vadinasi, jei ką perskaitai “slaptame kambarėlyje”, apie tai nebegali viešai diskutuoti. Net jei tą pačią informaciją ir kartais dar išsamesnę gali rasti žiniasklaidoje. Žodžiu, jei paskaitei derybų protokolų, tylėk. Ir tik tylomis galėsi balsuoti “už” ar “prieš”. Taigi “slapta” informacija tampa tarsi kamščiu gerklėje tiems, kurie turi ką pasakyti.
Paradoksalu, bet tarsi išviešindami informaciją apie tam tikrus procesus iš tikrųjų ją paslepiame nuo visuomenės ir užkertame kelią atvirai diskusijai. Bet tik viešumas (nors mums patiems tai kartais labai nepatinka) gali padėti apginti viešąjį interesą.
Ir dar. Kur ir kodėl reikia taip skubėti? Kas pasikeis per mėnesį ar du? Gal reikia sušaukti neeilinę sesiją ir viską nuodugniai išsiaiškinti, o ne stengtis viską baigti per savaitę, kai prieš tai mes galėjome mėnesius ir net metus vaizduoti, kad energetinių problemų Lietuvoje nėra? Kodėl paleidžiama tiek tikrų ir pseudo problemų, dūmų, kad juose pradingsta svarbiausių dalykų kontūrai?
Ir ar įmanoma apsispręsti balsuoti atsakingai, jei tiek klausimų be atsakymų?
Todėl balsuoti už Vyriausybės siūlomas pataisas dabar, paskubomis yra nepriimtina pirmiausia dėl to, kad tai reikštų besąlygišką pritarimą rezultatams derybų, kurios, kaip sausio 3-ąją pasakė ūkio ministras, yra dar nebaigtos ir formaliai nieko nenuspręsta.
Gal Seimui trys dienos (informacija pateikta antradienį, o pirmasis balsavimas turi įvykti jau penktadienį) teduodamos todėl, kad pritardami įstatymo pataisoms nespėtų suprasti, kad iš tikrųjų pritaria ir susitarimams, kurie egzistuoja tik neformaliai. O Vyriausybės pateiktus dokumentus aš perskaitysiu labai įdėmiai, bet tik tada, kai jie bus vieši, kaip ir reikalauja įstatymas.
***
R.Garbaravičius yra Seimo narys, konservatorius.