Visuomeniškai aktyvių šiauliečių amfiteatras, esantis Vilniaus
gatvėje, apie 100 metrų nuo P.Višinskio paminklo pamažėle
perduodamas privačiai koncesijai tvarkyti, su galimybe valdyti ir
statyti.
Į šį amfiteatrą kiekvieną pavasarį, vasarą, rudenį jau 17 metų renkasi
darželinukai dainuoti, mokyklų mokiniai rengia visokias akcijas, studentai
- šventes, andergraundinės grupės - vasaros koncertus, religiningi žmonės
skelbia savo pranašystes, net vietiniai nacionalistai ir tie neretai
pasinaudoja šia erdve savo pažiūroms skleisti. Šioje vietoje nuolatos
lankosi mano paties studentai, o kartais ir aš pats.
Sąjūdžio laikais amfiteatras buvo pavirtęs vietos Haid parku, kur buvo
sakomos svarbios visuomenei kalbos, pirmą kartą viešai Šiauliuose iškelta
trispalvė. Ant aplink esančios mūrinės tinkuotos tvoros kas metai buvo
atnaujinami grafičiai. Mano draugams iš užsienio universitetų šią vietą
rodydavau kaip unikalią laisvės vietą.
Šis amfiteatras yra pati geidžiamiausia miesto erdvė bet kokiems
verslininkams ir tas spaudimas jautėsi visus septiniolika metų.
Tačiau šį kartą šios vietos privatizavimas kaip niekados grėsmingai arti.
Gerai tik tai, kad procesą dar galima sustabdyti.
Tiesa, ledai šios
vietos išnuomavimo, užstatymo ar išpirkimo linkme šiandien jau pajudėjo.
Šiauliu savivaldybės valdančioji koalicija patvirtino potvarkį
sukurti koncesiją, kuri gautų teises tvarkyti šią vietą.
Tikėtina, kad į
ją pretenduos korporacija „Vaivorykštė“. Viešai sklando vieno
vietinio oligarcho vizija, kuri numato pastatyti kelių aukštų pastatą su
neva į ją integruota viešąja erdve. Ketvirtame aukšte ant stogo
darželinukams bus leista dainuoti...
Žinoma, tai pasityčiojimas iš
vietos žmonių. Akivaizdu, kad nei darželių auklėtojos, nei atskirų mokyklų
mokytojai ar mokiniai tam nepasipriešins.
Visomis jėgomis stengiuosi nerodyti savo emocinio pasibaisėjimo tuo, kas
čia dedasi.
Su studentais surengėme piketą prie savivaldybės, surinkome
auditoriją savivaldybės taryboje, ištvėrėme iki 26 posėdžio klausimo -
tada buvo svarstoma šios viešosios erdvės problema.
Vietinių
socialdemokratų padedamas (nors šiaip su jais nelabai sugyvenu, kartais
juos smarkiai kritikuoju) gavau žodį prieš balsavimą - atseit nuo
visuomenės.
Žinoma, balsavimas jau buvo nuspręstas iš anksto komitetuose ir
frakcijose, todėl mano argumentai dėl jautrių viešųjų erdvių, dėl vietos
istorijos, dėl
beprasidedancio viešojo konflikto, del kvietimo jo išvengti, dėl Lietuvos
kino teatro istorijos priminimo - visa tai valdančiosios daugumos buvo
priimta šaltai ir priešiškai.
Vietinė žiniasklaida iš karto suskilo. „Vaivorykštė“, jos vadovas A.Vinkleris
turi laikrasti „Šiaulių naujienos“, kuris artimiausiomis dienomis pradės prieš mus puolimą. Žinoma, kad mes bandome susitarti su kita
vietine spauda dėl palaikymo.
Žodžiu, prasideda, pamažu įsisiūbuoja
konfliktas. Norėtume jo išvengti, nes kitu atveju mumis naudosis
opozicinės partijos. Tačiau kol kas nematau galimybės to padaryti.
Gerumas yra tai, kad ši žemė (amfiteatro) priklauso ne miestui, o
valstybei. Todėl miesto taryba turi gauti vyriausybės leidimą šia žemę
išpirkti. Dabar turime idėją blokuoti šiuos savivaldybės veiksmus
vyriausybės lygiu.
Tačiau be solidarumo mes neapseisime. Mūsų studentai,
kurie aktyviai dalyvauja akcijose nėra įpratę prie tokio tipo konfliktų.