Skaičiai, skaičiai – lyg ir reguojama į skaudulius, lyg situacija pagerės. Lyg ir... Mat ši savotiška ministerijos ataskaita yra noras apraminti visuomenę, noras parodyti, kad mąstoma, konkrečiai dirbama. Kodėl sunku patikėti prognozėmis?
Rodomas tarnybinių atlyginimų padidėjimas, bet neprimenama, koks yra dabartinis, tai yra, neskaičiuojama visa suma (kiek litų mokytojas gaus į rankas). „Mokytojams papildomai galima nustatyti priedus“,– džiaugiamasi. Visada ar iškart bus įvairių stabdžių, įvairių kliūčių? Kiek už priedus įmanoma užsidirbti? Juk tam ir lentelė, kad tiksliai būtų pasakoma.
Kodėl turėtume triumfuoti? Kad planuojama? Maža kas planuojama. Kad išsisukinėjama nuo esmės? Tarkim, mokinių mažėja. Kaip bus mokytojas įdarbintas (ką jis veiks)? Mokėjimas už 18, už 27, už 36 valandas – skirtumas didelis. Kaip elgsis Vyriausybė, ministerija, aprūpindama mus duona?
Neužmirškime, kad infliacija kyla? Kaip bus į ją atsižvelgiama? Ar atlyginimas kils (kiek procentų pedagogų tai pajus?) ir vėliau kiekvienais metais? Tai kiek mes uždirbsime – tris keturis tūkstančius (į rankas)?
Suprantame: jei tavo darbai finansiškai menkai įvertinami, vadinasi, jie nereikšmingi?
Deja, deja, ši lentelė kelia tik liūdesį: ji rodo mokėjimą atsirašinėti. Ji rodo, kad mažai kam iš esmės rūpi, kuo gyvena mokinių ugdymo sistema. Duosime daugiau pinigų, bet turėsite daryti tai, ko mes pareikalausime.
O ko pareikalaus?
Sėdėjimo prie popierių greičiausiai. Juk finansinė problema susijusi su moraline: priimami nutarimai, kuriuos privalome vykdyti, tačiau jie nekelia mūsų dvasios, neparodo, kad vaikų ir paauglių ugdymas – prioritetinė sritis, kad čia formalizmo negali būti, kad čia privalo dominuoti pagarba, kad mokytojo profesija yra labai svarbi.
***
Stepas Eitminavičius yra Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos mokytojas-ekspertas