Priešistorė glūdi energetikos giganto išskaidyme, po kurio vietoj vienos infrastruktūrą valdžiusios elektros energetikos įmonės Lietuvoje atsirado trys: „Lietuvos energija“, Rytų skirstomieji tinklai ir Vakarų skirstomieji tinklai. Pastaruosius privatizavo „Vilniaus prekybos“ grupės savininkai. Įmonė buvo pirkta, kaip sutinka iš esmės visi, pigiai, o kaip tik po privatizavimo buvo priimtos Elektros energetikos įstatymo pataisos, kurios energetikos įmonėms nustato palankesnį, nors, ko gero, ir labiau pagrįstą elektros kainos reguliavimą.
Taigi iškart po privatizavimo prasidėjo hipotezių ir spėlionių kėlimas: „o kas galėtų paneigti, kad...”
Kita priešistorės dalis prasidėjo tuomet, kai Lietuva nusprendė, kad būtinai turi pastatyti naują atominę elektrinę. Porą metų buvo laukiama, kad galbūt apsireikš investuotojas. Nenuostabu, kad niekas neapsireiškė, nes teisinės sąlygos tokiai ilgalaikei investicijai nebuvo aiškios.
Tada valdžia tiesiog nusprendė, kad elektrinę reikia pastatyti kartu su Latvijos ir Estijos energetikos bendrovėmis. Buvo nuspręsta, kad Lietuvai taip pat turi atstovauti vieninga energetikos įmonė. Kadangi įmonė jau buvo išskaidyta, ją imta kurti sujungiant tas pačias įmones, kurių viena, kaip minėta, jau spėjo tapti privati.
Tikimasi, kad nauja stipri integruota įmonė sugebės įgyvendinti dar ir kitus projektus: jau dešimtmetį besitęsiančią, bet niekaip neprasidedančią elektros jungčių su Lenkija statybą, elektros jungtis su Švedija. Dar tikimasi, kad naujasis darinys suderins du dalykus, kurie paprastai sunkiai suderinami: bus ir valdžios kontroliuojamas, ir turės visus privačios vadybos privalumus.
Tačiau be klausimų, ar tikrai viskas įvyks pagal šį rožinį scenarijų, yra ir kitų. Ir atominei elektrinei, ir elektros jungtims pastatyti joks naujas darinys nėra būtinai reikalingas. Visa tai gali daryti nauja įmonė, viena iš esančių energetikos ar kitų įmonių, esamos energetikos įmonės kartu, bet nesijungdamos. Kita vertus, tuoj kyla ir dar vienas klausimas: “O kodėl visi šie darbai iki šiol nevyko?”
Atsakymas nėra paprastas, tačiau elektros rinkos reguliavimo analizė veda prie išvados, kad šios rinkos sudėtingumas, neprognozuojamumas, o šalia to – politizavimas ir perdėtas reguliavimas, darytų vien tik privačias investicijas į tokius energetikos projektus nepatraukliomis. Taigi kitaip buvo galima padaryti, tačiau tam reikėjo rimto energetikos dereguliavimo, demonopolizavimo ir privatizavimo.
Kitas priekaištas kuriamai įmonei yra tas, kad jungiant tris įmones privatininkui atitekę 38 proc. – per didelė dalis. Niekas negalėtų paneigti, kad taip tikrai yra, tačiau patvirtinti, kad gauta per didelė dalis – irgi negali. Jei jungtųsi trys privačios įmonės, jokios problemos čia nebūtų, tačiau jungiantis privačiai su valdiškomis nuogastavimai dėl nesąžiningų akcijų mainų – neišvengiami.
Dar vienas priekaištas: nauja valdiška-privati įmonė sieks pelno sau ir tik pakeliui realizuos Lietuvai svarbius projektus. Priekaištas dažnas, bet ar teisingas?
Pelno nesiekimas juk reikštų, kad įmonės sąnaudos galėtų būti didesnės nei atnešama grąža. O tokia veikla – ne kas kita kaip išteklių švaistymas, žalingas ir pačiai įmonei, kurios didžioji dalis, beje, priklausys valstybei ir visai visuomenei.
Žinoma, esant dabartiniam reguliavimui, įtvirtinančiam energetikos monopoliją, pelno siekimas gali būti nepagrįstai vykdomas ir vartotojų sąskaita. Tačiau toks monopolinius santykius nustatantis arba nenustatantis reguliavimas – jau tik valdžios rankose. Valdžia šį reguliavimą gali tinkamai sutvarkyti, kad ir kokios įmonės Lietuvos rinkoje veiktų. Po susikursiančios įmonės, beje, joks reguliavimo aspektas nesikeičia, tad ir pelno vartotojų sąskaita daryti nėra nei daugiau nei buvo iki šiol, nei mažiau.
Verslo ir valdžios vedybos tikrai keistos ir įtartinos. Kita vertus, kad ir koks būtų naujas kuriamas darinys, valdžia, kaip ir šiandien, jam turės lemiamą įtaką, nes Seimas gali priimti bet kokį įstatymą, nustatyti bet kokį reguliavimą. O juk ir rinkimai ant nosies, o dar ir akcijų didžiąją dalį naujame darinyje turi valstybė. Galiausiai, ir vartotojams, ir netgi pačiai „Vilniaus prekybai“ tokia santuoka pavojinga pirmiausia todėl, kad vienas iš sutuoktinių – neprognozuojama valdžia.
***
R.Šimašius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas. Šis jo tekstas šiandien perskaitytas per Lietuvos radiją.