Nors dauguma žmonių praėjo pro šalį, tačiau aš su būreliu praeivių iškvietėme greitąją pagalbą.
Kažkas užčiuopė moters pulsą. Vadinasi, dar buvo galima išgelbėti gyvybę. Bėgome į polikliniką, kad kas nors suteiktų bent elementarią pirmąją pagalbą, kol atvažiuos greitoji. O ten atsakė, kad, jeigu norime, galime ant ratuku atvežti moterį į polikliniką, kitaip niekas jai nepadės.
O juk bijojome ir pajudinti, kad nepakenktume. Greitosios medicinos pagalbos automobilis atvyko po 10 minučių. Bet keisčiausia, kad paskambinus jie klausinėja: „O kur prie tos poliklinikos suoliukai, juk ten nėra suoliuku!“. Ir dar pareikalavo būtinai pasakyti adresą! Argi nežino, kur Antakalnio poliklinika? Iš jaudulio kažkas pasakė gretimos klinikos numeri, taigi jie pirmiausiai nuvažiavo ten.
O jeigu ant namo nėra numerio, tai reikia bėgti per visą gatvę žiūrėti namo numerio? Kažkokia komedija! Galbūt padariau klaida pasakydama, kad moteriai, regis, jau virs 70 metų.
Gal pasakius, kad jauną žmogų ištiko bėda, labiau skubėtų. Na, o kai atvažiavo greitoji pagalba, iškart pasakė: „Viskas...“.
Padėti nespėjo, o gal per daug ir neįstengė spėti. Teko girdėti, kad netgi žmogui kritus pačioje poliklinikoje niekas nepadeda, o laukia greitosios. Bet juk tai absurdas! Suprantu, kad gelbėti žmonių gyvybes nėra poliklinikoje dirbančiųjų medikų pareiga, bet juk Hipokrato priesaika ir elementarus žmogiškumas reikalauja padaryti viska, kad išgelbėtų žmogaus gyvybę!
Jeigu tik aš taip manau, tuomet žmogaus gyvybei pagarbos mūsų visuomenėje nėra...