Kai kas siūlo švelninti priešpriešą, atsisakant pretenzijų į okupacijos žalą, kai kas kuria vizijas pasinaudoti tarybiniais laikais naudotą rūkytų dešrų ir lašinių diplomatiją. Pirmąjį atvejį laikyčiau spjūviu į atminimą tų, kurie susisprogdindavo granatomis žeminėse, apsupti NKVD dalinių tam, kad nepasiduotų ir neišduotų. Ar įteisinti tautiečių vergišką darbą veltui, blogio imperijos naudai?
Dėl antrojo atvejo, tai manau, kad dabartinės Rusijos valdančiųjų prioritetiniai prekybos ženklai yra „Bugatti“ bei „Faberge“, o ne „Žalgiris“ ar skilandis.
Bet nenoriu pasakyti, kad mums reikia sėdėti rankas sudėjus ir laukti, kol režimas pasikeis. Gali greitu laiku ir nepasikeisti, o spręstinų reikalų yra pakankamai. Tai mūsų politikų ir diplomatų pareiga. Tad pažiūrėkim, kaip jie rūpinasi tais reikalais.
Prieš savaitę per oponuojančią Kremliui radijo stotį „Echo Moskvy“ teko klausyti prezidento A.M.Brazausko pusvalandinį interviu. Jį su savo kolege vedė stoties vadovas A.Venediktovas, kuris prisistatė kaip senas svečio pažįstamas. Šį interviu galima būtų vertinti kaip visiškai neišnaudotų galimybių atvejį. Į palyginti švelniai suformuluotus klausimus dėl fašizmo atgimimo(?!) Lietuvoje buvo atsakyta „Aš taip nemanau“, o dėl okupacinės žalos atlyginimo po nejaukios pauzės A.M.Brazauskas atsakė, kad jis ir jo partija laikosi kitos nuomonės.
Didžiąją dalį interviu buvo pasakojama apie tai, kaip šauniai buvo išspręstos problemos su Lenkija ir prezidentu L.Walęsa, ir kaip sutvarkyti reikalai su prezidentu B.Jelcinu dėl sienų bei kariuomenės išvedimo.
Nesiplėsiu ką ir kaip buvo galima ar reikėjo atsakyti į laidoje diskutuotas temas, tik manau, kad žmogus, nesurištas jokiais valstybinais ir diplomatiniais įsipareigojimais, galėtų bent kiek labiau ginti Lietuvos valstybės interesą, juolab kai tokia proga pasitaiko labai nedažnai.
Tuo ir turėtų remtis mūsų valstybinių institucijų, galbūt ir politinių partijų veiksmai. Sekdamas Rusijos žiniasklaidą galiu tvirtinti, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės joje pristatomos tik tamsiomis spalvomis. Tai labai gerai atspindi visuomenės apklausa, pagal kurią ar tik ne 44 proc. rusų Lietuvą laiko priešiška valstybe.
Tad jeigu nesiseka ką nors realaus sutarti su Rusijos valdžia, bent reikėtų stengtis keisti Rusijos visuomenės požiūrį į mus. Nors tai pakankamai sudėtingas uždavinys tokiu metu, kai Kremlius kontroliuoja didžiąją dalį informacijos priemonių, tačiau, manau, vis tiek įmanomas.
Žiūrėdamas laidas, kur buvo aptariama Lietuva ir jos pozicijos, mačiau žmonių, kurie mąsto blaiviai ir į tarpusavio santykius žiūri ne iš imperinių pozicijų. Ir tokių žmonių yra ne tiek jau mažai, o autoriteto ar įtakos jie turi pakankamai. Tik viena problema: tikros informacijos apie Lietuvą jiems trūksta ir ginti mūsų poziciją jiems tenka bendromis frazėmis bei pamąstymais.
Tad vienas pagrindinių Lietuvos valstybės institucijų darbų turėtų būti konferencijų ir susitikimų organizavimas, kad tie, kurie potencialiai galėtų būti mūsų draugais, turėtų visą informaciją apie mus. Ir pirmiausia tai turėtų būti Užsienio reikalų ministerijos ir ambasados Maskvoje reikalas. Peržiūrėjęs į ambasados tinklalapį radau informaciją apie keletą kamerinio orkestro koncertų, tapybos ir karpinių parodą bei skaitymus. Su tokiais renginiais požiūrio į Lietuvos okupacijos problemas tikrai nepakeisime.
Dar vienas labai pamokantis faktas apie mūsų valstybės biurokratų darbą. Prieš metus pasiūliau savo partijos valdybai kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją, kad tarpininkautų dėl Rusijos demokratės ir disidentės V.Novodvorskajos apdovanojimo. V.Novodvoskajos nuopelnai, mano manymu, neabejotini. Negirdėjau nė vieno Rusijos viešo žmogaus, kuris tiek gero pasakė apie mus, įskaitant net ir tuos, kurie turi Lietuvos pilietybę. Ir ką gi?
Tris kartus teko skambinti į Maskvą, kadangi atsirasdavo vis naujų reikalavimų ir klausimų. Dabar praėjus daugiau kaip metams siūlymas, atrodo, jau atgulė į Prezidentūros stalčius. Tik įdomu būtų sužinoti kas, kaip ilgai ir įdėmiai ministerijoje ar Prezidentūroje domėtąsi KGB generolo V.Jakunino biografija ir nuopelnais Lietuvai, prieš įteikiant jam valstybinį apdovanojimą.
Taigi jei ir galima sulaikyti Rusiją ir jos imperines užmačias tai ne energetinėj ar ekonominėj plotmėj, bet viešųjų ryšių ir propagandos srityje. To ir linkėčiau valdžiai ir biudžeto lėšas naudojantiems.
***
Ž.Leleiva yra Lietuvos krikščionių demokratų valdybos narys