Skaitome: „Jurgita Gabalienė bus įkalinta 6 metams. Tokį nuosprendį paskelbė Šiaulių apygardos teismas kūdikio nužudymu apkaltintai 26 metų mažeikiškei. Du mažamečius vaikus auginanti moteris pernai gegužės 28-osios vakare Mažeikiuose lauko tualete pagimdė berniuką. Naujagimis įkrito į fekalijų duobę ir paskendo“.
Ir kita istorija: „Už dviejų vaikų nužudymą Alma Bružaitė (Jonaitienė) visą gyvenimą praleis Lukiškių kalėjimo vienutėje. Teismas patenkino Šiaulių prokuroro Egidijaus Kerio prašymą skirti jai griežčiausią bausmę – belangę iki gyvos galvos“.
Jurgita Gabalienė bandė nužudyti savo vaiką legaliai – norėjo pasidaryti abortą. Bet medikai atsisakė jai „padėti“ – atseit 16 savaičių vaisius jau per didelis, kad dar galima būtų jį nužudyti. Jeigu Jurgita būtų spėjusi pas daktarus nueiti nors trimis savaitėmis anksčiau, jos kūdikis būtų buvęs nužudytas be jokių problemų, ir ji šiandien būtų laisva moteris.
Trijų savaičių „pavėlavimas“ Jurgitai dabar kainuos 6 metus kalėjimo, o du jos vaikai neturės mamos. Tuo tarpu politikai ir toliau sau ramiai dejuos neturintys laiko – argi verta politikų dėmesio viena kita gyvybė – pakeisti esamų įstatymų, kad tokios mamos galėtų saugiai palikti gimusius savo kūdikius ligoninėse ar vaikų namuose, o mes, pasijutę teisuoliais, ir toliau komentuosime naujienas, vaikščiosime po Kaziuko mugę ir pirksime beprasmių žaisliukų.
Naujienų skaitytojai ir komentatoriai baisisi, kad Jurgita gavo per mažai metų kalėjimo. Dėl Almos Bružaitės bausmės – kai kurie patenkinti, o kai kurie norėtų jai paskirti mirties bausmę. Žmonės piktinasi tokiais moterų poelgiais ir yra pasiruošę jų autores „užmėtyti akmenimis“.
Ne, mielieji. Prieš mesdami akmenį į kitą, labai atidžiai pasižiūrėkime į save. Dauguma mūsų pritaria, pateisina ar nori turėti tokią teisę abortams – negimusių vaikų žudymui: „2004 metais RAIT atliktos apklausos duomenimis, 73 proc. Lietuvos gyventojų pritaria abortams.
Pasak moterų organizacijų, moterys masiškai pasirašo po laišku seimūnams, kuriuo prašoma atsisakyti planų uždrausti abortus“. Viena seimo narė tvirtina, kad pradėtas kūdikis yra tik moters kūno dalis, kad moteris privalo turėti teisę į savo kūną, jog turėtų galimybę apsispręsti, kada gimdyti ir kiek turėti vaikų.
Jos kolegė siūlo negimusių vaikų žudymą pavadinti „nepageidaujamo nėštumo prevencija“, kad moteris, sugalvojusi atsikratyti savo vaiku, nesijaustų blogai. Taigi, mes savo abejingumu, viešais pareiškimais, pageidavimais ir norais sukūrėme Lietuvoje gyvybės negerbimo kultūrą. Ir kiekvieną dieną stebime tos kultūros rezultatus: žudomės greitai ir žudomės lėtai, gerdami ar besinuodydami narkotikais, – sprendžiame savo problemas taip kaip mus moko visuomenė.
Ir štai šitos abi vargšės moterys, mažai išsilavinusios, trokštančios būti madingos, užhipnotizuotos žiniasklaidos ir visuomenės apie tobulus būdus spręsti savo problemas, pakliuvusios į sunkias gyvenimo aplinkybes – nužudė savo vaikus.
Aš jokiu būdu neteisinu jų poelgių. Nekalto žmogaus žudymas normalių žmonių visuomenėje turi būti visada smerkiamas. Bet aš netikiu, kad tos moterys yra kokios nors pabaisos, nesuvokiamai besiskiriančios – juk nužudė savo vaikus!– nuo mūsų. Ne, jos nėra pabaisos.
Jos yra savotiškos mūsų sukurtos nepagarbos gyvybei kultūros aukos. Juk negimusio vaiko nužudymas, kuriam dauguma Lietuvos gyventojų pritaria ir trokšta, bei gimusio ar vyresnio vaiko nužudymas iš esmės skiriasi tik nugyventų dienų skaičiumi.
Kadangi vaikų smegenys visiškai subręsta tik apie 21 gyvenimo metus, amplitudė, pagal kurią galime svarstyti žmogaus vertės laipsnį, yra labai plati. Juk gimdoje esantis kūdikis turi tik du pagrindinius poreikius: mitybos ir saugumo.
O gimusiam ar dviejų metų vaikui panašūs pagrindiniai poreikiai išlieka. Aš tikiu, kad šitos moterys, prieš nuspręsdamos žudyti savo vaikus, kartojo dažnai jų girdėtas tiesas, kad vaikai yra jų kūno dalis ar padarinys, ir jos turi teisę su tais daiktais elgtis taip kaip nori, ir niekas iš jų negali to atimti.
Prieš pradėdami niekinti šias moteris, pasižiūrėkime į save. Jos patikėjo visuomenėje mūsų visų propaguojamomis moralinėmis „vertybėmis“: lytiniu palaidumu, nuvertinta ištikimybe, bereikšme gyvybe, daiktų kaupimu – ir pasielgė pagal juos. Įvyko nepataisoma tragedija aprašomoms laikraštyje moterims, jų vaikams, jų šeimoms ir visai Lietuvai.
Įšdrįskime garsiai ir neabejingai pasakyti sau ir mūsų rinktiems seimo nariams, kad bet kurio amžiaus ir bet kokio žmogaus, ypač nekalto, gyvybė yra neįkainuojamai vertingas dalykas, kurį reikia gerbti ir saugoti įstatymais. Kai šiuos žodžius sąmoningai ištarsime ir patys tuo patikėsime, mums gyventi iš karto pasidarys lengviau – mes patys pasijusime garbingais žmonėmis ir šalia savęs pradėsime pastebėti kitų pagarbos vertų individų.
Dings žmonės, besijaučiantys nesvarbiais, nereikalingais, nereikšmingais – neliks savižudžių. Motinos suras būdų, kaip savo vaikus atiduoti auginti kitiems, jeigu jos pačios auginti savo vaikų nenori ar negali – neliks motinų-žudikių. O valstybė ieškos, kaip apsaugoti gyvybę ir kaip padėti žmogui, pakliuvusiam i bėdą. Viskas prasideda nuo paprasčiausios pagarbos gyvybei!