Konkurencija švietimo sistemoje egzistuoja tik pačių besimokančiųjų ar studijuojančių tarpe. Iš esmės jie paversti savotikšais atpirkimo ožiais, kurių dėka bandoma iš duobės ištraukti visą švietimo sistemą. Tačiau vieni studentai, be mokytojų, dėstytojų ir palankios švietimo sistemos struktūros to padaryti nepajėgs.
Mokymo įstaigos
Konkurencija tarp mokymo įstaigų – tai ta pati aukščiau minėta palanki švietimo sistemos struktūra, būtina efektyviai švietimo sistemai sukurti. Šiokia tokia konkurencija dabar egzistuoja tarp aukštųjų mokyklų, tačiau tarp vidurinių, pagrindinių, pradinių ar gimnazijų konkurencija praktiškai apribota.
Tiek aukštojo, tiek žemesnio lygmens mokslo sistemose yra įdiegti sveikintini moksleivio krepšelio ar studento krepšelio instrumentai. Jie reiškia, jog mokymo įstaigos finansavimas priklauso nuo besimokančiųjų joje skaičiaus. Deja, šis instrumentas mokyklose vis labiau išsigimsta, o universitetuose, dėl tam tikros aukštųjų mokyklų specifikos, jis pasireiškia kur kas mažesniu efektyvumu.
Pagrindinė moksleivio ar studento krepšelio idėja yra aiški – organiškai įdiegti privačiai švietimo sistemai būdingus instrumentus, visų pirma konkuravimą dėl moksleivių ir tuo būdu paskatinti mokyklas teikti geresnes švietimo paslaugas. Tai yra valstybei priklausančias įstaigas paskatinti konkuruoti tarpusavyje ir veikti kaip privačias, daryti jas „tarsi-privačiomis“ jų visiškai neprivatizuojant.
Mokymo įstaigos, pradėjusios konkuruoti dėl studentų ar moksleivių, būtų priverstos ieškoti būdų, kaip pritraukti daugiau besimokančiųjų. Tam, be abejo, jos turi tenkinti jų poreikius, gerinti paslaugų kokybę, diegti naujas, moksleivių ar studentų poreikius atitinkančias mokymo programas.
Kalbant apie aukštąsias mokyklas, studento krepšelio teigiamas efektas pasireiškia mažesniu laipsniu, kadangi į jas įstojus pakeisti mokymo įstaigą yra kur kas sudėtingiau. Dėl to ir aukštosios mokyklos gali ne taip aktyviai stengtis patenkinti studentų poreikių.
Kas kita yra su vidurinėmis, pagrindinėmis, pradinėmis mokyklomis, kuriose mokymo įstaigos pakeitimo procedūra kur kas paprastesnė ir gyventojų plačiau naudojama. Bėda ta, kad moksleivio krepšelio teigiamam efektui čia iš viso nebeleidžiama pasireikšti. Įdiegus mokinio krepšelį ir prasidėjus natūraliai moksleivių migracijai į geresnes ir geriau besitvarkančias mokyklas, valdininkai išsigando, jog nemokančias mokyklas ištiks bankrotas.
Buvo įvestas teritorinis principas, pagal kurį į mokyklas pradėta priimti pagal gyvenąmąją vietą. Nesugebančių tvarkytis mokyklų vadovai tokiu būdu tapo apsaugoti nuo natūralaus jų pakeitimo geresniais proceso. Be to moksleivio krepšelio lėšos buvo sudalintas į atskiras dalis, kurias galima sunaudoti tik pagal paskirtį. Galiausiai, mokyklos neteko galimybės laisvai disponuoti savo turtu, patalpomis, o jų vadovai – lėšomis ir kitais valdymo instrumentais. Taip iš geros krepšelio idėjos liko tik graudi parodija.
Geriau besitvarkančios ir daugiau mokinių bei finansų pritraukiančios mokyklos tiesiog nebegali rimtai konkuruoti - perimti nesugebėjusių susitvarkyti mokyklų moksleivius, mokytojus ir patalpas..
Mokytojai ir dėstytojai
Trečia sritis, kuriai trūksta konkurencijos – tai dėstytojai ir mokytojai. Lietuvoje yra įteisintas vienodas atlyginimas šių profesijų atstovams, Tačiau būtent tai ir yra kliūtis efektyvinti švietimo sistemą.
Vienodas ir nustatytas atlyginimas skatina nedirbti. Ar dėstytojas, mokytojas bus suinteresuotas ruoštis pamokoms ar paskaitoms, stengtis patikti studentams ar moksleiviams, jei jo kolega nieko nesiruošdamas ir neįdomiai atbambėdamas akademinę valandą gaus tą patį atlygį? Ar dėstytojas stengsis nepavėluoti į paskaitą, jei jo kaskart vėluojantis kolega uždirbs tuos pačius pinigus?
Vienodi atlyginimai mažina motyvaciją ir skatina nedirbti. Dėl to, norint sukurti konkurenciją tarp mokytojų, turėtume atleisti valdžią nuo pareigos nustatyti jų atlyginimus. Mokytojų atlyginimus turi nustatyti mokyklų direktoriai, atsižvelgdami į personalo gebėjimus, pasiekimus bei tai kaip jų darbą įvertina mokiniai ar tėvai.
Jie yra arčiausiai betarpiškų švietimo paslaugos teikėjų ir daug geriau už centralizuotą sistemą geba įvertinti žino kiekvieno mokytojo indėlį.
Panaši atlyginimų mokėjimo sistema yra susiformavusi Švedijoje. Šioje šalyje kiekvienam mokytojui nustatomas skirtingas atlyginimas priklausomai nuo jo darbo apimties, atsakomybės ir kvalifikacijos. Švedai šia sistema didžiuojasi, ir teigia, kad ji nemaža dalimi prisideda prie to, jog Švedijos švietimo sistema yra viena pirmaujančių pasaulyje.
Šie siūlymai aktualūs ir kitoms sritims, tačiau švietimo sistema, dėl jos specifikos yra palanki terpė šiuos siūlymus be didelių pakeitimų įgyvendint. Tereikia didesnio visuomenės spaudimo ir džiaugsimės vis gerėjančia švietimo situacija Lietuvoje.
Chorst Klaus yra Naujosios viešosios vadybos fondo direktorius.