Tiesioginės demokratijos sąvoka nėra nauja, ji reiškia, kad patys valstybės piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese, t.y. liaudis, savo ruožtu, suverenitetą, kuris jai priklauso, įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus. Štai čia ir atsiskleidžia esminis skirtumas nuo atstovaujamosios demokratijos, kurioje sprendimus priima išrinktieji. Žodžiu, tai galimybė patiems piliečiams įsitraukti į politinių sprendimų procesą ir ginčų atveju turėti galutinį balsą bei taip kontroliuoti svarbius savo gyvenimui reikalus. Vargu ar atsirastų drąsių politikų, kurie drįstų nusispjauti ir nihilistiškai reaguoti į aiškiai išreikštą visuomenės nuomonę.
Tos pačios tiesioginės demokratijos pasekmė yra ir ta, kad daugeliu atvejų sumažėja politinių partijų ir grupuočių įtaka, minimizuojama kartelinių susitarimų galimybė. Tiesa, čia susiduriama ir su pavojumi: neretai politikai, matydami piketą viešoje erdvėje ar kelis nepalankius straipsnius spaudoje, supranta tai kaip tiesioginės demokratijos pasekmę ir puola pataikauti tiems keliems šimtams piliečių grubiai pažeisdami viešąjį interesą. Minios ir klyksmai bei vajai visais laikais darė įtaką išrinktiems politikams, nes tas triukšmas sudaro grėsmingos ir rūsčios tautos įspūdį.
Žinoma, tiesioginė demokratija turi žymių trūkumų, pvz., ji daug lėčiau priima sprendimus, nei atstovaujamoji demokratija, kuri savo ruožtu yra lėtesnė sprendimų priėmėja už diktatūrą. Tačiau ar greitis tampa esminiu matu, sprendžiant aktualius, darančius įtaką daugumos gyvenimo klausimus? Žinoma, surengti tiesioginės demokratijos aktą nėra taip paprasta, kaip sušaukti tarybos posėdį, tačiau juk net nekyla abejonių, kurio sprendimo svoris didesnis. Be to, nesant aiškiai išreikštai daugumos nuomonei, politiniai debatai gali trukti daug ilgiau, nei visuomenės apklausa. Ypač dabar, skaitmeniniais laikais!
Šveicarija per pastaruosius 120 metų surengė net 240 referendumų – jie gali vetuoti ydingus teisės aktus, išreikšti savo nuomonę, net atšaukti neįtikusius valdžioje esančius žmones. Kitaip sakant, gyventojai valdo patys save, ir jų gyvenimo kokybė priklauso nuo jų pačių daug labiau.
Dažnai imamasi ir kito argumento – neva tiesioginės demokratijos taikymas yra blogas, nes piliečiai nelinkę prisiimti atsakomybės už „blogus“ sprendimus. Žinoma, piliečiai gali klysti – lygiai taip pat, kaip ir būti suklaidinti. Tačiau, jei galvojama apie tai, kad piliečiai neprisiima atsakomybės, ar patys politikai šiandieniame politiniame gyvenime ją prisiima? Kol teisme neįrodoma kriminalinė jų kaltė, teigiama – niekas neįrodė kaltės, tad ir jokios atsakomybės negali būti. Vadovaujamasi principu: nepagautas už rankos vagiant – ne vagis. O tiesioginė demokratija būtent ir yra viena priemonių, ribojanti atstovaujamąją valdžią. Referendumas – ne priemonė pakeisti demokratiją, o tiesiog institutas jai sutvirtinti. Juk taip smarkiai sumažinama ir korupcijos galimybė – tūkstančių žmonių niekam nesužinojus papirkti yra praktiškai neįmanoma.
Tiesa, juo irgi naudotis reikėtų gana atsargiai, nes, kai savo „superpasiūlymus“ pradeda žarstyti populistai ir didžiausieji „kovotojai už brolybę“, tuomet iškreipiama pati referendumo ar apklausos esmė, beprasmiškai naudojami valstybiniai pinigai. O demokratija, žinia, kainuoja – tai, ko gero, pati brangiausia valdymo forma. Tačiau padedanti spręsti kertines problemas, nagrinėti sprendimus iš esmės ar tiesiog išvengti politinių aklaviečių. Be to, tai puikus būdas motyvuoti politikus neišklysti iš kurso, kuris priimtiniausias daugumai. Juk norime gyventi pilietinėje visuomenėje?
O pilietinė visuomenė neatskiriama nuo pilietinių iniciatyvų, kurios formuoja judėjimus, skatina veiksmus, ir juos remia įvairiausi visuomenės sluoksniai. Svarbiausia, kad pati idėja būtų konstruktyvi ir neprieštaraujanti viešajam interesui.