Dažniausiai tai daroma valdininkų ir verslininkų plėšikiškiems siekiams įgyvendinti. Tam pasitelkiamos valstybinės institucijos ir politikai. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Kauno Aleksoto S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas.
Aleksoto karinis oro uostas galutinai suformuotas 1928 metais, jis užėmė 132 ha. Jo ribos nesikeitė iki pat 1941 metų. Antrojo pasaulinio karo metais Vermachtas išplėtė oro uostą, sunaikindamas šalia esantį Žagariškių kaimą ir jo sąskaita padidindama aerodromą 78 ha.
Žagariškių kaimo sunaikinimo darbams okupantai panaudojo Kauno žydų geto žmones. Žagariškių kaimo gyventojai vokiečių buvo išvaryti iš savo sodybų, neteko būsto, iš jų atimta žemė, jie neteko pragyvenimo šaltinio, nes visi buvo žemdirbiai. Sugrįžę sovietiniai okupantai kariuomenės tikslams taip pat naudojosi vokiečių išplėstu aerodromu, įkūrę jame sraigtasparnių pulką. Vėliau jame veikė ir civilinis oro uostas.
Plečiantis miestui, dėl higieninių ir ekologinių sumetimų 1989 metais Aleksoto aerodromas perkeltas už į Karmėlavą. Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, o 1993 metais iš mūsų teritorijos pasitraukus sovietų kariniams daliniams, Aleksoto aerodromas tiek savo funkciniu, tiek juridiniu statusu nustoja egzistavęs.
Susidariusi situacija tapo palanki pradėti grąžinti žemę buvusio Žagariškių kaimo gyventojams. Nebevaržė valdžios ir poįstatyminiai aktai, anksčiau neleidę atiduoti savininkams žemės, užimtos keliais, aerodromais.
Žagariškių kaimo gyventojai kreipėsi į valstybines institucijas, prašydami įteisinti jiems priklausiusios natūrinės žemės grąžinimą. Tuo metu jie dar nežinojo, kad Lietuvos Konstitucija ne visiems piliečiams suteikia vienodas garantijas.
1989 metais Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos taryba Aleksoto aerodromą įtraukė į laikiną istorijos paminklų apskaitą. Po metų aerodromas tampa kultūros paveldu kodiniu pavadinimu Iv1187. Dar po penkių metų jo statusas perkvalifikuojamas į kultūros vertybę K8. Visi KVAD veiksmai būtų teisėti, jeigu jie būtų skirti tik Nepriklausomos Lietuvos karo aerodromui Aleksote. Bet ši valstybinė institucija ir Kauno miesto savivaldybė į šį paveldą įtraukė ir Žagariškių kaimą, kuris tarpukariu niekad nepriklausė karo aerodromui ir nėra joks istorinis paminklas.
KVAD ir Kauno miesto savivaldybės veiksmai kuo toliau, tuo labiau darėsi vis sunkiau paaiškinami. 1993 metais Lietuvos aviatoriai kreipiasi į prezidentą A.Brazauską, prašydami imtis priemonių, kad šiam aerodromui būtų suteiktas muziejinis statusas (Lietuvos aeroklubo generalinio sekretoriaus raštas Nr.84 prezidento kanceliarijoje gautas 1993 m. birželio 9 d. ir užregistruotas Nr.152).
Patenkinus aviatorių prašymą, muziejiniu paveldu būtų tapęs tik Lietuvos tarpukario karo aerodromas. Bet interesų grupės buvo stipresnės: funkcionuojančio kultūros paveldo statusas buvo suteiktas tarpukario karo aerodromo ir prie jo prijungtai Žagariškių kaimo teritorijai.
KVAD ir Kauno miesto savivaldybės pareigūnų veiksmai dvelkia valstybine afera. Valstybė vienu sprendimu perkelia aerodromą į Karmėlavą, kitu sprendimu jis nebeperkeliamas ir paliekamas „veikti“. Taip iš „veikiančio“ aerodromo per 8 metus į Karmėlavą gabenami visi įrengimai ir galiausiai 1997 metais aerodromo perkėlimas galutinai baigtas.
Bet KVAD ir Kauno miesto savivaldybės popieriuose ši padėtis išlieka nevienareikšmė. Į klausimą, kam buvo naudinga ši aerodromų rokiruotė ir kiek valstybė patiria nuostolių kuriant iš naujo du aerodromus, nors turėjo vieną įrengtą, iki šiol neatsakyta. Aleksoto „veikiančiame“ aerodrome per 18 metų nieko nepadaryta, nieko nepastatyta, nėra jokių pokyčių. Jis paprasčiausiai neveikia.
Akivaizdu, kad Žagariškių kaimas negali būti pripažintas istorine kultūros vertybe. Išlikę dokumentai šį faktą patvirtina. Bet 1998 metų gruodžio 30 dienos KVAD įsakymas Nr.103 istorinę kultūros vertybę K8 perkvalifikuoja į urbanistinę vertybę U8. Kultūros paveldo ekspertų aiškinimu, į urbanistinę sąvoką įeina gatvės, pastatai, taigi ir per Žagariškių kaimą einantis lėktuvų tūpimo-pakilimo takas, todėl žemė po juo tampa negrąžintina. Karo aerodromo istoriškumas arba visai neminimas, arba jis lieka antrame plane.
Visos Žagariškių kaimo gyventojų ir jų vaikų pastangos piketuojant prie Seimo, žodžiu ir raštu aiškinantis su Kauno miesto savivaldybės ir Apskrities žemėtvarkos institucijomis rezultatų nedavė. Tuomet buvo kreiptasi į teismą su prašymu įteisinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad tarpukario Lietuvos karo aerodromo išplėtimas Žagariškių kaimo sąskaita buvo neteisėta, žmogaus teises pažeidžianti veika.
Bet teismas prašymą atmeta. Užginčijama prašytojo teisė tokį prašymą pateikti. Motyvai - teismas nagrinėja tik tuos prašymus, kuriuos patenkinus, prašytojas įgautų subjektines teises (suprask, atgautų nuosavybę). Taip teismas paneigė Konstitucijos garantuojamą žemės restitucijos privalomumą.
Be Žagariškių kaimo gyventojų siekių atgauti žemę, yra ir etinė problemos pusė. Žagariškių kaimas niekuomet nebuvo Lietuvos karo aerodromo dalis, taigi jo paskelbimas kultūros paveldu yra istorijos klastotė, o teismo sprendimai neleisti šio klausimo nagrinėti yra šios klastotės įteisinimas. Toks S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo darinys, t.y. „kultūros paveldas“ visiems laikams ženklins valstybės grobuonišką politiką savo piliečių atžvilgiu.
Aistros dėl Žagariškių kaimo žemių verda. Aleksotiškiai aerodrome norėtų turėti sporto aikštynų, žagariškiečiai – atgauti savo žemę, verslininkai – kurti čia įmones. Mažiausiai rūpinamasi istorinio paveldo išsaugojimu.
O kaip tai vertina aprašomųjų įvykių amžininkai?
Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius: „Niekad įsivaizduoti negalėjau, kad Kauno Vilijampolės geto žydai, 1941 metais vokiečių okupacinės kariuomenės prievarta suvaryti naikinti Žagariškių kaimo valstiečių sodybų, ir jas sunaikinę taps Nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos raidos „istorinio kultūros paveldo“ kūrėjais. Fantastika“.
Istorijos profesorius Edvardas Gudavičius: „S.Dariaus ir S.Girėno aerodromą žinojau ir mačiau vaikystės metais. Mačiau prie jo buvusį Žagariškių kaimą. Tai buvo, žinoma, visai kitokios paskirties objektai, bet juos sujungė liūdnas jų likimas. Kaip Lietuvos aviacijos lopšinė ir pagrindinė bazė šis aerodromas nustojo egzistuoti, patekėjus J.Stalino saulei (toliau jau sekė abiejų okupantų bazės istorija). Po poros metų kito plauko „išvaduotojai“ praplatino įsigytą savo bazės teritoriją, „išvaduodami“ papildantį ją plotą nuo Žagariškių gyventojų (juos išvarydami ir sugriaudami visą gyvenvietę).
Šitaip praplėstos bazės realaus funkcionavimo Aleksote raudonai rudas laikotarpis pasibaigė 1989 m., iškėlus ją į Karmėlavą. Nauju, lietuviškuoju, šio meto laikotarpiu ši teritorija įteisinta kaip Lietuvos aviacijos istorinis paveldas. Tai sveikintinas sprendimas, bet neatsižvelgta į vieną esminę aplinkybę: yra ne vien aviacijos bazės teritorija, bet ir žmonės (ar jų vaikai), kurių namus sugriovė ir nekilnojamąją nuosavybę užgrobė nacių, o šį užgrobimą „įteisino“ sovietų okupantai.
S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo (nepraplėsto okupantų prijungtu plotu) teritorija yra Lietuvos aviacijos istorijos paveldo objektas. Okupantų sunaikinto Žagariškių kaimo teritorija visų pirma yra jo gyventojų nuosavybė, neturinti nieko bendro su naikintojų karinėmis struktūromis ar jų istorija. Turbūt nereikia aiškinti, kad būtent šios teritorijos naujas, lietuviškasis laikotarpis ir pasižymi visomis „lietuviškomis“ savybėmis: Lietuvos aviacijos istorinio paveldo statuso suteikimas nieko bendro su juo neturėjusiam okupantų karinių struktūrų naudotam plotui automatiškai atima žagariškiečių teisę atgauti nacių ir sovietų atimtą nuosavybę. Jeigu kitais atvejais tokį atgavimą komplikuoja atsiradusių vėlesnių savininkų nuosavybės ar naudojimosi teisės, Žagariškių atveju tokios problemos nėra: po 1989 m. šis plotas nenaudojamas, savininkas yra valstybė. Štai čia ir prasideda „lietuviškiausioji“ istorijos dalis: jeigu problemos nėra, ją reikia sukurti.
Problema kuriama, numatant jai pritaikyti drg.Stalino formulę: „nėra žmogaus – nėra problemos“.
Žagariškieičiai „išnyksta“, panaudojant prieš juos kompensavimo mechanizmą. Dėl šio panaudojimo iškyla bent du klausimai:
1.Kodėl reikia kompensuoti, jei galima sklypus grąžinti, nesupriešinus šio grąžinimo su kitų žmonių interesais?
2.Kodėl atimant žagariškiečiams sklypų disponavimo teisę, numatyta kompensuoti ne rinkos kaina, o suma, kurios kitaip nepavadinsi kaip išmalda?
Gal dar reikia aiškinti, kad už viso to kyšo didžiojo anonimo ausys, to anonimo, kuris visur yra ir kurio niekur bei niekad nesučiupsi? Belieka pridurti, kad įteisinant Žagariškių teritorijai istorinio paveldo statusą, yra įteisinamas nacių, atvariusių šį kaimą griauti vėliau jų nužudytus žydų geto kalinius, „kultūrinis palikimas“.
Beje, aprašomųjų įvykių amžininkas yra ir prezidentas V.Adamkus. Jų šeimos dėmesys aerodromo likimui buvo didesnis nei kitų, nes prezidento tėvas buvo vienas pirmųjų aviacijos mokyklos vadovų. Tad visuomenės noras žinoti kaip visa tai vertina prezidentas yra pagrįstas. Tikimės, kad tuos vertinimus V.Adamkus pareikš viešai.