Tokių pareiškimų autoriai visiškai pamiršo paminėti kitą reiškinio pusę – faktą, kad vaikų globos namuose augantys vaikai ir taip nuolat patiria ne tik žodinį, bet ir fizinį smurtą tiek iš kitų globotinių, tiek iš vaikų namų darbuotojų, tiek ir už vaikų namų sienų.
Globos namuose vaikų laukia nuolatiniai jų teisių pažeidimai. Tokią išvadą priėjo tyrimą Lietuvoje atlikę Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos ekspertai, įvertinę vaiko teisių padėtį globos sistemoje. Jie tvirtina, kad vaikų namuose gyvenantys vaikai praktiškai neturi jokių teisių, o jų problemos sprendžiamos izoliuojant juos nuo visuomenės.
Taigi jų padėtis, net ir išsipildžius nuogąstavimams dėl bendraamžių patyčių (jei tokie vaikai būtų įvaikinti homoseksualių žmonių), nė kiek nepablogėtų. Tačiau kitais atžvilgiais homoseksualių žmonių įvaikintiems vaikams objektyviai būtų daug geriau. Pirmiausia jų lauktų daug didesnės galimybės.
Iš vaikų namų išėjusiems, taip niekieno ir neįvaikintiems vaikams paprastai sunku įsitvirtinti gyvenime, ypač jei nėra giminių, kurie rūpintųsi jų likimu. Jų galimybės įstoti į universitetą, siekti geresnio išsilavinimo, veiksmingai kurti savo ateitį yra labai menkos, todėl tokie vaikai palyginti dažnai ir greitai nuslysta į nusikaltimų, narkomanijos, prostitucijos ir valkatavimo liūną.
Taip nutinka todėl, kad vaikų namuose jie nėra tinkamai paruošiami savarankiškam gyvenimui ir, sulaukę aštuoniolikos, praktiškai atsiduria gatvėje, turėdami tik menką pašalpą, kurią, nesugebėdami elgtis su pinigais, iššvaisto.
Tuomet jau tenka arba griebtis nusikaltimų, arba elgetauti. Yra tekę matyti net tokių anekdotinių ir graudžių situacijų, kai vaikų namuose augantys vaikai net nežino, ką daryti, kad arbata būtų saldi, nes visuomet gaudavo ją pasaldintą.
Kitaip tariant, vaikų namai didžiąja dalimi ruošia būsimą kalėjimų kontingentą, ir tai nestebina, nes faktiškai vaikų namai ir yra vaikų kalėjimas (jei atsižvelgsime į struktūrą ir joje nusistovinčius tarpusavio santykius).
Tuo tarpu homoseksualių porų įvaikintų vaikų gyvenimo galimybės būtų kur kas geresnės, kadangi jie turėtų tokias pat galimybes siekti išsilavinimo kaip ir kiti vaikai, augantys ne vaikų namuose, būtų kur kas labiau prisitaikę gyventi visuomenėje ir įsisąmoninę gyvenimo laisvėje, o ne uždaroje ir nuo visuomenės izoliuotoje vaikų globos bendruomenėje, taisykles. Sulaukę aštuoniolikos jie neatsidurtų gatvėje, o galėtų remtis įtėvių pagalba ir parama. Todėl manau, kad leidimo įsivaikinti homoseksualioms poroms nauda sveikai mąstančiam ir būtent vaikų ateitimi besirūpinančiam žmogui turėtų būti akivaizdi.
Priešininkų pateikiami argumentai yra neįtikinantys. Smurtą jau aptarėme. Kaip rodo alikti tyrimai vaikų namų auklėtiniai jo patiria ne mažiau ir net neturi šeimos, kurioje rastų prieglobstį. Be to, mokyklose ir taip mokosi nemažai homoseksualių vaikų, kuriuos užgaulioja bendraamžiai, o neretai ir mokytojai, tačiau niekas dėl to triukšmo nekelia (nors turėtų).
Homoseksualų auginami vaikai nepatirtų didesnės diskriminacijos mokykloje nei ją patiria homoseksualūs vaikai iš heteroseksualių šeimų. O juk pastarųjų vaikų nesiūloma atimti iš jų tėvų ir patalpinti į uždarus internatus dėl to, kad jie gėjai. Be to, homoseksualūs tėvai būtų geriau pasirengę ginti savo vaikų (įvaikių) teises ir apsaugoti juos nuo aplinkinių fizinio ir emocinio smurto. Be to, prieš diskriminaciją, įžeidimus, patyčias, smurtą teisinių priemonių kovoti turime pakankamai (ultima ratio (lot. paskutinė priemonė) – baudžiamoji teisė). Tereikia jas veiksmingai taikyti praktikoje! (o čia išties yra daug ką tobulinti).
Be abejo, stebina tai, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, užuot sprendusi smurto, susijusio su homoseksualių vaikų diskriminacija problemas mokyklose, tokį smurtą vertina kaip normalų katalikiškos visuomenės reiškinį, deramą socializacijos formą: ar kas nors girdėjo nors vieną Vaiko teisių apsaugos kontrolierės iniciatyvą sumažinti homofobiją mokyklose, nuo kurios jau dabar kenčia homoseksualūs moksleiviai ir kuria kontrolierė motyvuoja siekį drausti homoseksualiems žmonėms ištraukti vaikus iš vaikų namų -„kalėjimų“ ir integruoti juos į visuomenę?
Ne, tokių iniciatyvų nebuvo. Kontrolierė tik nepamiršta viešai pasidžiaugti nauja Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo redakcija, kurioje išvis bus uždrausta neneigiamai vaizduoti homoseksualius žmones.
Tokia veidmainiška R.Šalaševičiūtės ir kitų vaiko teisių „gynėjų“ pozicija tik dar kartą įrodo, kad iš tiesų vaikų namuose augantys vaikai, kaip nesavi vaikai apskritai, jiems nerūpi. Nepajudindami nė piršto, kad tokiems vaikams padėtų (kiek vaikų įsivaikino R.Šalaševičiūtė, R.Baškienė ar S.Stoma, kiek vaikų jie apsaugojo nuo patyčių ir smurto?), jie ragina imtis veiksmų, kurie užkirstų vaikams iš vaikų namų kelią į geresnį gyvenimą su homoseksualiais įtėviais, tarsi jie per se būtų blogesni už heteroseksualius įtėvius vien dėl to, kad jie gėjai.
Pasižiūrėjus į statistiką matyti, kad procentiškai Lietuvoje apskritai labai daug vaikų globos įstaigų, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, o lietuviai iš savo pačių, t.y. Lietuvos vaikų namų pareiškia norą ir įsivaikina žymiai mažiau nei užsieniečiai. Be to, mūsų šalies piliečiai yra ir daug išrankesni – jie dažniau nori sveikų ir iki trejų metų amžiaus vaikų.
Du šiurpūs skaičiai: Lietuvoje yra apie 13 tūkst. be tėvų priežiūros paliktų vaikų, o per metus teįsivaikinama apie 200.
Užuot pasidomėjus realiai egzistuojančiomis problemomis, kurios neigiamai veikia vaikų fizinę ir psichinę būseną, užsiimama nereikšmingomis, moksliškai nepagrįstomis baimėmis ir prietarais grindžiamomis spėlionėmis apie galimą įvaikių orientaciją, klaidingai aiškinama apie vaiko teisę augti su tėvu ir motina, pamirštant, kad kalbama apie vaiko teisę bendrauti su abiem biologiniais tėvais jų skyrybų atveju, o ne teisę turėti įtėvį, įmotę, patėvį ar pamotę.
Apskritai, o ar susimąstėme, kaip ta nuolat valkiojama mintis apie „dvilytę šeimą“ realizuojama vaikų namuose, kur vaikas gali užaugt su dešimt kas pusmetį ar metus besikeičiančių „mamų“ (auklėtojų) ar šeimose kuriose nėra vieno iš tėvų?
Itin dažnai net pasitelkiamas pedofilijos argumentas - irgi iš piršto laužtas (tarsi nebūtų žinoma, kad dauguma pedofilų – heteroseksualūs). Moksliniai tyrimai (pvz., Amerikos psichiatrų asociacijos atlikti tyrimai) taip pat aiškiai rodo, kad jokio ryšio tarp įtėvių ir įvaikių seksualinės orientacijos nėra. O net jei būtų, homoseksualumas – nėra liga, ne asmenybės trūkumas ir ne nusikaltimas.
Belieka paklausti: nejaugi augti homoseksualių žmonių šeimoje blogiau už elgetavimą, skurdą ir didelę tikimybę papildyti kalinių gretas?
Bet kaip liudija visuomenės nuomonių apklausos, lietuviai mieliau rinktųsi kaimynu recidyvistą, nei homoseksualų žmogų. Gyvename tokioje visuomenėje, kurioje veidmainiška „užuojauta“ triumfuoja prieš galimybės gyventi oriai suteikimą.
Akivaizdu, kad draudimas homoseksualiems žmonėms įsivaikinti remiasi ne rūpinimusi vaiko interesais ir jo gerove, bet pataikavimu tamsumui ir stereotipams bei bandymu užmaskuoti egzistuojančias visuomenės ligas pseudokatalikiškos moralės mistika.
Asmeniškai patyręs, ką reiškia augti vaikų namuose, galiu pasakyti, kad augti homoseksualių žmonių šeimoje būtų buvę kur kas geriau, nei „namais“ pavadintame vaikų kalėjime. Vaiko teisių „gynėjams“ sunkiai sekasi šią paprastą tiesą suprasti – jie juk niekada ten negyveno.