Be savo vietos teliktume klajokliais be šaknų. Tiktai kol jungiamės su savo žeme, iš jos ateidami ir į ją grįždami, tol esame. Ir kiekvienas kažkaip įsivaizduojame save ir savo kraštą pasaulyje.
Besidomėdamas valdiška Lietuvos įvaizdžio kūrimo istorija, prisiminiau, kaip atsirado Australijos vėliava. Konkursas jai sukurti buvo visuotinis, o jį laimėjo moksleivis, nupiešęs Pietų Kryžiaus žvaigždyną. Mat jis ryškiausiai šviečia Australijos danguje. Nė vienas profesionalas nepakėlė akių į dangų, nes naktimis buvo palinkęs ties savo eskizais.
Tikiu, kad tikrai nesame išsikvėpę ir pajėgtume nupiešti save taip, kaip norime atrodyti. Kažkas juk turi pradėti. Nors ir nesu dailininkas nei dizaineris, pateikiu savo piešinėlį ir pridedu savo paaiškinimus.
Vėliava, nors spalvomis ir primenanti labiau afrikines, o ne europines, vis tiek yra mūsų, todėl ir naudoju jos spalvas, kaip, pvz., ispanai panaudojo savąsias raudoną ir geltoną. Ji per daug sulaistyta krauju ir ašaromis, kad jos negerbtume.
Ąžuolas nuo seniausių rašytinių šaltinių apie mūsų protėvius žinomas kaip šventas medis. Net tautosakoje jo gyvenimas teka lygia greta su žmogaus gyvenimu: „Ąžuolėlio šakos linko,/ Kai mus jaunus karan rinko“. Ir šiandien jis mums yra stiprybės, tvirtumo, ilgaamžiškumo simbolis.
Vis dėlto skelbtis ąžuolu, mano galva, būtų nekuklu, o iš šalies žiūrint – kiek juokinga. Būtų kiek panašu į tą pasakos baravyką, kuris vis pūtėsi, pūtėsi, kol trečioj dienoj nusprogo.
Prancūzai štai kokia tauta, tačiau jų trispalve nudažytas galų gaidžiukas turi ne tik istorines šaknis, bet ir lengvą autoironijos šešėlį savo tautinio charakterio atžvilgiu. Žvelgti su šypsena anaiptol nereiškia šaipytis. Geranoriškai irgi žvelgiame šypsodamiesi. Jei mes šypsomės iš vaiko pastangų, mes jo neniekiname, mes džiaugiamės jo ryžtu išmokti. O mums mokytis dar daug reikės. Mums dar tik 18 sukanka šiandien, Kovo 11-ąją.
Svarbiausia – tikslas ir ryžtas. Kaip kiekvienoje gilėje slypi ąžuolas, taip mumyse slypi dar neatsiskleidusios galimybės, ir gilės įvaizdžiu mes rodome savo nepajudinamą siekį augti ir tobulėti. Nors šiandien mes dar daug ko neišsprendę, tačiau mūsų tikslas yra aiškus: išaugti į ąžuolą. Visuomenė, savo ryžtą tobulėti skelbianti kaip savo pagrindinį tikslą, verta tik pagarbos ir dėmesio. O skelbdamiesi augančiais, mes teigiame, kad augdami turime atsikratyti mus persekiojančių jaunystės nikių.
Prisimenu savo vaikystę, kai liežuvį prikandę su draugais piešdavome klevo lapą, ir kaip sunku tai būdavo. Po sniegu rausdavomės ieškodami praėjusio rudens lapų, kad jį apipieštume, padėję ant baltos medžiagos. Taip norėjosi žiemą su pačiūžomis bent prisegtu prie nugaros klevo lapu bent kiek panėšėti į kanadiečius, kurių ledo ritulio klubai tada taršė neįveikiamą sovietų imperijos „mėgėjų“ rinktinę, N.Ozerovui spiegiant iš nevilties: „Takoi hokei nam ne nužen!“ (tokio ledo ritulio mums nereikia!).
Gilę nupiešti sugebu net aš, tad tokį simbolį neturėdamas kiekvienas galėtų prireikus pasigaminti.
Šūkis: „Auk!“ lengvai ištariamas daugumai kitataučių neiškraipytas, nes turi tvirtapradę priegaidę, kaip, pvz., ir žodis “Audi”. Galimas ilgas variantas su šūkiu (1.), o norint, kad turinį suprastų ir kitakalbiai, ne mažiau skambus bus angliškas žodis (5.). Ąžuolo šaka su gile lengvai virsta K raide – galima linksmai spindėti spalvomis (3.) ir galima santūriau (2.) ar juoda balta (5.) – priklausomai nuo vaizdinio vartojimo aplinkybių.
Ne visada šūkis reikalingas, ir piešinys be jo lieka pakankamai informatyvus (6.). Norint trumpu horizontaliu brūkšniu kairiąją ąžuolo kamieno kraštinę galima paversti didžiąja “L”. O jei reikia glausto logotipo, užtektų ir linksmos gilės, pvz., ant Lietuvos rinktinės marškinėlių (4.).
Nesunku gaminti ir erdvinius tokio ženklo atvaizdus iš įvairiausių medžiagų. Arba paimti į rankas gilę ir nusikelti mintimis į pačią gražiausią šalį - savo vaikystės šalį, kur mūsų laukia linksmas žmogeliukas giliukas su rankytėm ir kojytėm iš degtukų. Atsimenate? Iš ten mes visi atėjome, iš savo vaikystės šalies.
Jauna atgimusi valstybė, ąžuolo šaknimis atsirėmusi į savo praeitį, kupina veržlumo tobulėti ir prilygti mūsų miškų karaliui ąžuolui. Tačiau ne pasipūtusi, ne pagyrūnė. Iš vienos pusės, žaismingai rodanti gilę, nepervertinanti savęs šiandien, iš kitos pusės, jau dabar turinti ąžuolo tvirtumą. Kuklumas puošia, šypsena kviečia ir kitus šypsotis, o šerdis rodo, kad užsibrėžtą tikslą jie pasieks.
Taip aš įsivaizduočiau Lietuvos įvaizdį, tokią norėčiau matyti Lietuvą pasaulio akyse.
Kviečiu lrytas.lt tapti šios akcijos koordinatoriais, renkant ir skelbiant mūsų pasiūlymus. Po to gal specialistų ir visuomenės atstovų komisija atrinktų tinkamiausius ir paskelbtų tautai balsavimu išrinkti, kaip mes norime atrodyti. Parodykime valdžios aparatui, kad nemiegame ir kad sugebame sukurti šį tą geriau, nei jie. Ir parodykime sau, kad dar parakas nesudrėkęs.