Žiūriu Lietuvos televizijos (LTV) transliuojamą šventinį koncertą iš Katedros aikštės ir
mąstau, ar aš dar patriotė, ar tebesu Lietuvos mikroskopinė dalelytė?
Didžiuojuosi lietuviais, mojuojančiais trispalvėmis. Bet labiausiai
didžiuojuosi tais pačiais žmonėmis, sugebančiais pereiti gatvę degant
žaliam signalui ir likti gyviems, spėti įšokti į troleibusą ir laiku
įsikibti į ką nors, kad nesusitrenktų nosies, tais, kurie įsigudrino iš
kirvio išsivirti sriubą, tais, kurie mina „valdiškų namų“ slenksčius
ir kantriai laukia eilėje teisybės kruopelę gauti.
Oi, aukštas biurokratų slenkstis. Ne visiems lemta jį perkopti.
Ar aš dar patriotė? Buvau, noriu būti. Todėl grįžau į gimtinę po 5 metų
valytojos darbo užsienyje.
Buvau priversta išvykti dėl duonos kąsnio. Vaikščiojau ten peilio ašmenimis, nes neturėjau jokių socialinių garantijų. Atkaklūs artimųjų prašymai grįžti ir pažadai, kad čia jau galima
gyventi geriau, susirasti darbą padėjo apsispręsti.
Juk tiek daug pasikeitė - esame Europa. Darbo jėgos tūksta, nes jaunimas masiškai rodo kulnus gimtinei.
Taigi, ar aš dar patriotė?
8 mėn. trunkanti darbo paieška, tiesa, su laikinais uždarbiais, elementarių
buitinių sąlygų stoka parodė, kad nesu čia reikalinga. Jei tau beveik
50m., niekam neįdomu, kad gali ir labai nori dirbti Lietuvoje. Beldiesi
į visas duris, bet kas atidaro? Žinoma, gali eiti kuopti tualetų -
tą jau gerai moki.
O jeigu turi aukštąjį išsilavinimą ir nebegali ar nebenori būti ujamu šuneliu?
Ar aš dar patriotė?
Grįžusi į Lietuvą negalėjau atsitraukti nuo televizoriaus - žiūrėjau visas
lietuviškas laidas. Atgaiva sielai. Po mėnesio pradėjau ieškoti vokiškų
kanalų.
Kasdien kovoju su neapsakomu noru krautis lagaminus ir bėgti ten, kur
mane vertino ir gerbė.
O gal aš dar patriotė, nes kas vakarą naršau po visus skelbimų
portalus, siunčiu CV, laukiu atsakymo. Laukiau, laukiu, lauksiu.
Ar galėčiau šalia begalės Lietuvos problemų paminėti ir grįžusio į
gimtinę problemą?
„Kaip gyveni?“ - dažnai girdžiu per radiją.
Gerai.
„Kaip tu jauties?“
Nereikalinga.