Sekmadienio skrydis TE555 Dublinas-Vilnius avialinijomis „Flylal“ buvo malonus iki nusileidimo, bet vėliau tapo labai tragikomiškas.
Paimti keleivių atvyko du autobusai. Privažiavęs antrasis autobusas prie naujojo gražaus terminalo sustojo ir turėjo laukti 10-15 minučių, kol bus atidarytos durys ir žmonės galės patekti į terminalą. Čia reiktų paminėti ir vairuotojo garsų pokalbį per raciją, kur jis ilgai ir įkyriai prašė kažkokio pono Romo, kad jis atidarytų duris, deja, „Romas“ neskubėjo.
Gerai, kad lietuviai turi humoro jausma ir iš autobuso keleivių pasipyle replikos, kad „p. Romai, nemiegok, atkelk vartus“ arba „Romai, vyrai grįžo namo pas žmonas, vaikus, buk geras - pabusk“, ar „Romai kelkis, jau rytas“ ir panašiai. Iš tiesų, buvo juokinga, bet kažin, ar tokį humorą galėtų suprasti bet kuris kitos ES valstybės pilietis...
Kai Romas teikėsi atidaryti duris, visi pajudėjome terminalo ilgu taku. Tiesa, pasus patikrino greitai ir maloniai. Visas įdomumas laukė prie bagažo skyriaus. Virš konvejerio švieslentėje degė užrasas Dublinas. Ilgai prie jo pastovėję jokių lagaminų nesulaukėme, tada, nuovoki KELEIVE, skridusi kitu reisu iš Malagos (kuris nusileido 6 val. (Dublinas - 6.15 val.) susivokė, kad lagaminai, kurie pasipyle prie švieslentėje esančio Malaga užrašo ant kovejerio buvo iš tiesų Dublino lagaminai, o iš Ispanijos skridę žmonės savųjų vis dar laukė.
Lietuviai, kas spėjo išgirsti, veržėsi prie savųjų lagaminų, susidarė labai didelė spūstis, nes prie mažo konvejerio susibūrė abiejų lėktuvų keleiviai. Teko gerokai pasistumdyti, kad galėtum pasiekti lagaminus. Kiti iš Dublino atskridę keleiviai, negirdėję gerosios moters žodžių, toliau su viltimi žvelgė į po Dublino užrašu esantį konvejerį (visą laiką užrašai išliko tie patys).
Labiausiai gaila buvo sumišusių užsieniečių, kuriems niekas nieko nepaaiškino, o tik skėsčiojo rankomis. Negalėdamas toliau stebėti tokio chaoso mūsų gražiajame oro uoste, pamaniau, jog bus gerai, jeigu atsakingi asmenys išspręs šį, iš pažiūros menką nesusipratimą. Deja, buvau labai nemaloniai nustebintas oro uoste budinčių tarnybų darbu.
Arčiausiai tos sumaišties buvo muitinės pareigunė, kuri pirmiausia atkirto, kad ne jos darbas yra spręsti, ką daryti tokioje situacijoje. Tai suprasdamas paklausiau, o kas galėtų išspręsti šią problemą dėl neteisingos informacijos pateikimo. Ji pareiškė, kad neturi jokio supratimo, ji oro uosto atsakingos tarnybos telefono neturinti, teigė, jog iš viso nežino, kas turėtų spręsti tokią problemą ir kur kreiptis negalėjo pasakyti.
Tiesa, vėliau bent pasakė, jog atsiprašo, jog negali padėti. Kiti sutikti asmenys, kurie atrodė, jog dirba oro uoste, buvo du apsaugos pareigūnai įsitaisę (tiesiogine žodžio prasme) savo poste prie išėjimo iš sales.
Pirmiausiai jie atkirto, jog tai ne jų darbas, tada nuvedė mane toliau nuo savo posto, kur kreiptis sakė nežinantys, ir ramiai grįžo į savo budelę kiek pasipiktinę, kad trukdomas jų ramus darbas (neaišku koks).
Toje teritorijoje nebuvo daugiau nė vieno į pareigūną ar oro uosto darbuotoją panašaus asmens, todėl teko nuleisti rankas ir tiesiog žmogiškai nesuprantantiems lietuviškai užsieniečiams ir lietuviams, kurie nebuvo girdėję pasklidusių žinių, paaiškinti, kad reikia bagažo ieškoti prie kito konvejerio, nes tų žmonių ir mūsų visų keleivių problemos niekam nebuvo įdomios.
Akivaizdu, kad oro uosto tarnybos viena su kita nesusikalba, todėl apie oro uosto darbą, kaip vientiso organizmo, reikia tik pasvajoti. Baisu pagalvoti, kas nutiktų, jeigu oro uoste kiltų rimtesnės „netradicines“ problemos. Taip ir liko neaišku, kas ir kaip turėjo išspręsti šią problemą, ir, manau, jog ne keleiviai turėtu žinoti, ar imtis jų spręsti, o žmonės, praleidžiantys savo darbo dieną oro uoste ir TURINTYS nusimanyti apie jo funkcionavimą.
Gal vertėtų pagalvoti apie instruktažą prieš įdarbinę, apie tai kas oro uoste už ką atsakingas ir kur galima kreiptis. Tenka nemažai keliauti, bet tokio abejingumo ir tokios situacijos neteko patirti. Būtent tai labiausiai piktina, o ne krovikų ar informacijos dispečerio darbas.
Taigi, oro uostas naujas, o darbo kultūra kaip iš tarybinių laikų.