Kai išgirdau ir pamačiau, kas vyksta, turėjau laukti geras pora minučių, kol prisiskambinau 112. Man pasakė, kad pranešta gaisrininkams, bet jie negali privažiuoti per kiemus. Kai pamačiau, kuris tai namas net išsižiojau, nes jis nutolęs nuo gaisrinės per 50 metrų ir iki jo veda gražus asfaltuotas, gaisrinės automobilių pravažiuojamas keliukas. Dar kartą paskambinau į 112 ir paklausiau, kod4l taip man sakėte, ir kaip aš dabar galiu jaustis saugus?!“ Į tai man buvo atsakyta konkrečia tyla.
Nutariau pakalbinti budinčius gaisrininkus. Suradau vieną su kepure. Paklausiau - „kaip gi jūs taip leidote sudegti daugiau nei pusei kaimynų namo?!“ Jis atsakė, kad per langus jie nežiūri ir kad apskritai ne jų čia centras. Paklausiau antro ir trečio, bet niekas neišdrįso prisipažinti, kad susimovė.
Vėliau pirmasis mano užkalbintas gaisrininkas su kepure nutarė įamžinti operaciją ir aš jam patariau užfiksuoti kadrą, kur matosi ir gaisrines pastatas ir pusė sudegusio namo. Jis su manimi nešnekejo.
Aš suprantu, kad gaisrininkai irgi žmonės, kad galėjo ir nepastebėti, kai prasidėjo gaisras, bet tas namas (paprastas 2 aukštų restauruojamas) švietė per visą kvartalą. Turi būti aklas ir kurčias, kad nepastebėtum.