Kaip danguje, taip ir ant žemės.
Antai Viktoras Taupusis, praktikavęs „juodosios buhalterijos magiją“, vieną ūkanotą dieną nutolo nuo savo rinkėjų net per 1000 kilometrų.
Išvyko ieškoti saugios užuovėjos tiesiai į motušę Maskvą, po to kai specialiųjų tarnybų pareigūnai pradėjo analizuoti medžiagą, kurią per kratas paėmė iš Darbo partijos būstinės (nėra nė ko lyginti su Zuoko Slidžiojo pabėgimu į kaimyninę Lenkiją, esą baiminantis galimų provokacijų, o ne sunkiosios STT rankos).
O Algirdas Pensininkas, prieš pat eidamas į premjero postą melavo žurnalistams, kad jis Kaune, nors tuo metu svečiavosi Maskvoje tvarkydamas B.Lubio dujų reikaliukus.
Štai, “Maximoje” neapsipirkinėjantis, bado akcijomis pagarsėjęs, Seimo narys Petras Gražulis automobilio pirkti lėkė net į Latviją. Kaimyninėje šalyje prabangų visureigį |”BMW X5” (maždaug už 200 000 litų) įsigijo todėl, kad galėtų susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį. Nors už tai, kad Lietuvoje PVM nebebūtų galima grąžinti, balsavo ir pats P.Gražulis.
Atrodo, po tokių skandalų, mūsų didžiavyrių politinė karjera turėtų susvyruoti, tačiau istorija rodo ką kitą. Jiems viskas galima ir už viską atleidžiama. Jų „mažytės“ nuodėmės pasislepia, lyg po tirštais Gedimino Kirkilo pypkės dūmais. Pastarajam irgi negalioja paprastiems mirtingiesiems skirti draudimai.
Kas leidžiama Jupiteriui neleidžiama jaučiui.
Lietuvos politinėje arenoje akivaizdžiai juntamas moralinių autoritetų stygius. Kol susikompromitavę politikai drabsto vieni kitus purvais, mes stebimės – kokiu greičiu jie tolsta nuo atsakomybės ir eilinių piliečių lūkesčių.
Antipatija pačių priimtiems įstatymams spindi jų akyse, lyg sovietinės žvaigždutės, apsaugančios nuo penktojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio: “Valdžios galias riboja konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”.
Aš pasivedžiau laisvę į šoną Ir tariau – man sunku apsispręsti. Ji atsakė – juk jūs unikalūs Jums nelengva prie laisvės priprasti.