Spėju, kažką panašaus kaip ir anksčiau minėti pavyzdžiai, ir nepasitenkinimu šį jausmą pavadinti būtų maža. Nejučiomis save imi lyginti su tuo pačiu viduramžių valstiečiu, gyvenusiu prieš kelis amžius. Kuo šiuolaikinis pasaulis skiriasi nuo viduramžių ar pramoninės revoliucijos laikų? Kiek mes pažengėme nuo tų tamsiomis spalvomis piešiamų amžių? Pažvelkime į keletą mūsų gyvenimo sričių.
Iki demokratinių valstybių kūrimosi epidemijos periodo norėdamas gauti išsilavinimą, turėjai priklausyti kokiam nors luomui, būti turtingas ir nebūtinai protingas arba gimti genijumi ir prašyti Fortūnos malonės, kad sėkmingai susiklostytų aplinkybės. Pramoninė revoliucija suteikė galimybę masiškai pažinti raštą, o demokratija turėjo atlapoti mokslo šventovių duris. Taip ir nutiko, tačiau šiandieną mums jau priimtina norma, kad nemokamas išsilavinimas – utopija, kad yra universitetai turtingiems ir paprastiems mirtingiesiems.
Tai, kad didelę įtaką daro tėvų piniginės storis ir reikalingų žmonių kontaktų kiekis adresų knygutėje, jei atžalai Dievas proto pagailėjo. Taip pat nesuprantu darbdavių, kurie į darbo skelbimus deda reikalavimą būti pabaigus tam tikrą aukštąją mokyklą, neįvertindami pačio žmogaus. O gal tiesiog „privilegijuotieji“ luomai remia vienas kitą? Betikslės ir neaiškios Lietuvos švietimo sistemos reformos pažeidė kelių kartų, o kartu ir tautos šaknis. Sąmokslų ieškotojai čia gali įžvelgti ir sąmoningą bei kryptingą luomų norą „plačiajai masei“ suteikti prastą išsilavinimą. Juk masėmis, suvokiančioms ir vertinančioms tik vartojimo ir kvailų juokelių kultūrą, nesunku yra manipuliuoti, nes jie, kaip galvijai garduose, gali kreiptis kur nori, net ir į skerdyklą.
Manote tai vyksta tik Lietuvoje? Klystate. Prieš kelias dienas viename Didžiosios Britanijos internetiniame dienraštyje buvo straipsnis apie tyrimą, kuris atskleidė, kad kai kurios aukštosios mokyklos ignoruoja „žemesnes“ socialines klases.
Jei įmanoma – nesirkite. Tikrai, patariu nuoširdžiai. Net jei ir esate doras bei sąžiningai mokesčius mokantis pilietis. O priežastis labai paprasta – mokesčius mokate valstybei, o ne gydytojui tiesiogiai, kas mūsų sveikatos apsaugos sistemoje yra privaloma. Ministras per televiziją vadina tai padėka, atsidėkojimu – neneigčiau tokio varianto, bet kai padėkos viršija minimalias algas ar skaičiuojamos tūkstančiais? O tie, kurie neturi kuo atsidėkoti, gyvena ir miršta kaip viduramžiais. Greitoji pagalba gali nevažiuoti, o jei atvažiuos, tai gali nepadėti. Patekęs į ligoninę, dėmesį ir priežiūrą turi nusipirkti.
Negaliu pamiršti pažįstamų pasakojimo: jų mažametei dukrai eismo įvykio metu buvo sunkiai sužalota galva – vienas gydytojas nė nemirktelėjęs paėmė pinigų „už gydymą“, nors žinojo, kad padėti nebeįmanoma, o kitas, matyt, dar nenužmogėjęs, patarė pasilaikyti tuos pinigus sau „nes jų ir taip greitai prisireiks“. Tai kuo skiriasi medicinos paslaugos nuo viduramžių? Ar tais moderniais įrenginiais, vaistais, kurių negalime gauti, jei neturi kuo susimokėti arba kuriuos uždraudė įvežti savo pelnu besirūpinantis valdininkas? Kad galime paduoti į teismą ir prisiteisti milijoną, kurį surinks iš tokių pačių paprastų mirtingųjų?
Beje, apie teismus. Temidė kaip buvo, taip ir liko užrištomis akimis – tiesa teisme dažnai pasirodo besanti toje pusėje, kur lyja pinigais. Todėl tokio, kaip paprasto žvejo Michaelo Forbeso iš Aberdinširo srities, šiaurės rytų Škotijoje, laimėjimas teisme prieš multimilijonierių D.Trumpą prilygo sprogimui.
Lietuvoje panaši byla greičiausiai būtų išspręsta dar iki teismo, ir jos baigtis būtų priešinga, arba žvejys liktų jūroje amžiams. Jei jau išrinktiesiems pavaldūs teismai, tai ką jau kalbėti apie tarnybas, skirtas ginti visuomenę nuo nusikaltėlių? Pamąstau, kad sinonimų žodyne šalia žodžio „plėšikas“ drąsiai galėtume įrašyti „policininkas“.
Juk nustembame, kai kelių policijos patrulis dviprasmiškai nepasiūlo susitarti arba nepasidomi, kur dirbate. Iš karto įtariame klastą, „matyt, filmuoja“ ir panašiai. Niekuo nestebina, kad paskambinus pagalbos telefonu galima išgirsti atsakymą „tvarkykitės patys“. Ačiū Dievui, kad dar pastebimas girtas policininkas, už vairo medžiojantis vaikus.
Vadinasi, yra ribos, kurias peržengus, visuomenė nebesitaiksto net ir Lietuvoje, tačiau švelniai timptelėjus svertus Temidės svarstyklės ima svyruoti. Nenoriu teigti, kad visi jie tokie. Asmeniškai pats tarp jų pažįstų ir principingų, ir sąžiningų, kuriuos gerbiu už tai, kad nepasiduoda. Tiesą sakant, gerbiu dar ir tuos, kurie be kalbų išrašo baudos kvitą. Gaila, kad tokių mažuma. Didžioji dauguma – galingųjų skalikai, kurie sudraskys, nubaus ir nuteis tuos, kurie stos prieš išrinktuosius. Gal todėl pastarųjų arogancija ir panieka paprastam žmogui yra demonstruojama atvirai, visai kaip viduramžiais?
Darbo santykiai kai kuriais atžvilgiais šiais laikais nieko nepažengė į priekį nuo vergvaldystės ar industrializacijos išnaudojimo. Toli net ieškoti nereikia.
Grįžkime kad ir iki emigracijos cunamio Lietuvoje pradžios. Kas buvo prekybos tinklo darbininkas? Ar ką tik mokslus baigęs studentas? Kad ne žmogus, tai tikrai. Sakysite, kad darbininkai galvas pakėlė, reikalauja neįmanomų dalykų, tačiau, ar bent kada domėjotės, ko ir kodėl jie reikalauja? Kaip elgtumėtės jūs, jei susirgus ar išėjus atostogų, jums būtų mokama nuo minimalios algos, o ne nuo jūsų uždirbamos sumos? Kaip jaustumėtės, kai atostogas jus verstų imti kada reikia valdžiai arba atleistų iš darbo, o kitą dieną priimtų, kad šešis mėnesius nereikėtų suteikti atostogų?
Tai tik keletas triukų, kuriuos naudoja apie viską pagalvoję praktiški žmonės, esantys arčiau arba aukščiau jūsų. Ir vėl nemanykite, kad taip jie elgiasi tik Lietuvoje. Garsiai nuskambėjo kova tarp „Wal-Mart“ ir vienos JAV bendruomenės, kuri uždraudė savo regione statyti šio tinklo parduotuves, ne tik dėl neigiamo poveikio visai regiono ekonomikai, kurį įvardijo kaip mažų įmonių išnykimą, vidutinės algos sumažėjimą, asortimento susiaurėjimą ir produkcijos kokybės suprastėjimą, bet ir dėl vergvaldiškų darbo sąlygų. Nepajėgiu įsivaizduoti, kad tarkime, kokiai Ukmergei užtektų valios priimti panašų sprendimą.
Lietuvoje mes regime paradoksalią situaciją, kai savivaldybės prekybos gigantus kelia į miestų centrus, dovanoja autobusų stotis – jei galėtų, tai ir visą Lietuvą padovanotų. Sakyčiau, stebuklų šalis, matyt, mūsų valdininkai ir miestų architektai yra protingesni, nei viso likusio pasaulio protai. Nenorėčiau pliekti vien tik prekybos tinklų, tačiau jų metoduose aiškiausiai regimos feodalizmo ir išnaudojimo apraiškos. Pavartykite tinklapius, kuriuose galima patalpinti nusiskundimus. Tarp bereikšmių ir menkaverčių paistalų atrasite nemažai istorijų, kurios ne prastesnės nei vergvaldystę vaizduojantys romanai. Be abejonės, tokie darbo organizavimo metodai duoda didelį pelną, kuris naudojamas jam plėsti, papirkti valdininkams, įbauginti visuomenei, kad ji nesipriešintų.
Net ir XXI a. pasaulyje, demokratiškai valdomose šalyse, neišnyko vaikų išnaudojimas darbo santykiuose, neišnyko po 12 ir daugiau valandų trunkančios pamainos, neišnyko prastos ir sveikatai kenkiančios sąlygos, galų gale neišnyko ir tikrų tikriausi vergai, apie kurių išlaisvinimą Europoje kartais praneša spauda.
Tačiau feodalai, buržua ir panašūs terminai šiuolaikiniam pasauliui netinkami ir atgyvenę, todėl atsirado ir naujas apibrėžimas, kuriuo įvardijamas naujasis luomas. Tai – žmonės, valdantys paprastam piliečiui nesuvokiamus skaičius iki kablelio, sergantys depresija, nes nebežino, kur išleisti pinigų, kai kurių iš jų pajamos viršija ir didesnių už Lietuvą šalių biudžetus – jei kam aktualu, pagal “Forbes”, 2008 metais milijardierių skaičius perkopė 1000, o jų valdomas turtas sudarė 4,4 trilijonų arba kitaip 4,4 x 1012 JAV dolerių. Keli procentai žmonijos populiacijos savo rankose laiko didesnę pusę viso pasaulio turtų.
Panašiai yra ir Lietuvoje, kur sukaupti turtai be vargo leidžia keisti ir leisti įstatymus pagal savo verslo poreikius. Šioje vietoje valdžia ir verslas tampa sinonimais. Valdžios siekiama visiškai atvirai ir iš godumo pamirštami net tie, kurie renka valdžią, apie principus, moralę ir sąžinę geriau net nekalbėti. Rinkėjai prisimenami prieš rinkimus, kada reikalinga pratęsti savo priėjimus prie lovio. Tada jau dosniai sakomos ugningos kalbos, stabtelėjama provincijoje – ko nepadarysi dėl platesnio priėjimo, – dalijami pažadai, kurie niekada neįgyvendinami, o šiais pažadais vis dar naiviai tiki Lietuvos vargšai, sudarantys apie 20 proc. balsuojančių.
Tai didelis skaičius, nulemiantis, kas prieis prie svertų, atveriančių mūsų valstybės turtus. Todėl ir dirbama išsijuosus: sukeliami skandalai priešininkams apjuodinti, kuriami utopiniai projektai ir dėstomos ekonominiais skaičiavimais nepagrįstos puikaus gyvenimo teorijos. Tačiau ir tai – tik smulkmės teškenimasis didžiųjų verslininkų tinkluose, kurie sukūrė savitą valdymo būdą Lietuvoje.
Vieni tai vadina UAB, o aš pavadinčiau kunigaikštystės demokratija. Ką reiškia laimėti rinkimus turtuoliui 3,4 mln. gyventojų turinčioje valstybėje? Tereikia suderėti sąlygas, investuoti į kelias partijas – ir raktas nuo turtų tavo rankose. Lietuvos dvare galima viskas, ypač jei tu esi iš tų statistinių 2 proc. turtingųjų.
Visuomenės abejingumas, baimės padeda įsitvirtinti kunigaikštystės demokratijai. Idealiu atveju demokratija – nepaimanoma sistema, tačiau idealios sistemos neegzistuoja. Tik drąsi ir aktyvi visuomenė gali užtikrinti sklandų veikimą bei neleisti išsigimti. Visiems perskaičiusiems, palinkėčiau prieš miegą pamąstyti girdėtos minties tematika: „Valstybė, kuri tik surenka mokesčius, negindama ir nesaugodama savo piliečių, niekuo nesiskiria nuo pakelės plėšiko“. Tiek žinių iš Lietuvos kunigaikštystės.