Tokia situacija man primena dar XVIII amžiaus Angliją, kai plečiantis pramonei dar tik buvo bandoma reguliuoti darbo sąlygas, kai fabrikuose nebūdavo langų, kad darbuotojai nežinotų, kiek laiko jie dirba, o vėliau kiekvieną turėjusį laikrodį valstybė apmokestindavo.
Atrodo, Lietuva stengiasi sugriauti tai, ką Vakarų kultūra pagaliau baigė kurti prieš Pirmąjį pasaulinį karą, t.y. surentė šiuolaikinės gerovės valstybės pamatus. O šiuolaikinė valstybės gerovė – tai tokia valdžios įstaigų struktūra, kurios pagrindinė misija – apsaugoti žmogaus teises. Teises į poilsį, į gerą miegą, į pakilią nuotaiką, teises su šeima būti kartu, teises į pensiją, į socialinę pašalpą ir pan.
Bet, pasirodo, Lietuvoje svarbesnis verslininkų interesas, kuris savaime pasireiškia antihumanišku rinkos poveikiu žmogui, jo pasauliui, jo dvasinei ramybei. Žmogus verčiamas dirbti bet ką, bet kur ir be jokio malonumo.
Dažnai pasigirsta nuomonė: tegu dirba kitur, jei jam nepatinka. Šie teisuoliai, matyt, patys kenčia nuo nepasitenkinimo gyvenimu sindromo. Juk tokio modelio darbą mums siūlo nevaržoma rinka, kuriai tyliai pritaria valdžios įstaigos.
Pastarosios patiki socialinius klausimus spręsti stambiajam kapitalui, kuris praėjusį rudenį „džentelmeniškai“ susitarė gerbti savo darbuotojų gyvenimus. Bet to taip ir nepadarė. Nekaltinu jų, tai -dėsninga. Tačiau kodėl tyli valdžia? Kodėl iki šiol nėra priimto jokios teisės akto, saugančio darbuotojų teisę į asmeninį gyvenimą? Kodėl tyli profesinės sąjungos?
Tiesa, jos pripažįsta, jog neteisinga versti darbuotoją dirbti švenčių dienomis. Beje, vienas iš nevaržomos rinkos veiksnių yra profesinių sąjungų silpninimas arba likvidavimas.
Bijau, kad nevaržomos rinkos padariniai galbūt ir skirtingais pavidalais, bet gali prasiskverbti į kitas mūsų gyvenimo sritis. Vakarų, kur taip pat dažnai, kaip ir Lietuvoje, „nusilenkiama“ galingųjų valiai, kai kurie mokslininkai teigia, jog “laissez-faire” (leiskite veikti) politika parodė, kad socialinis stabilumas ir laisvoji rinka tarpusavy yra nesuderinami ir ilgesnį laiką negali egzistuoti drauge.
Nuolatinis masinis nesaugumo jausmas mūsų valstybę gali paversti ištisinių kalėjimų virtine. Tada dauguma valstybės lėšų nukeliaus kalėjimams ir kaliniams išlaikyti.
Nejaugi mes, XXI amžiaus žmonės, savo gyvensena vis dar patvirtiname XVII amžiuje Thomaso Hobbeso išleisto traktato „Leviatanas“ žodžius, kad be tvarką galinčios užtikrinti valstybės, žmonių gyvenimas yra „vienišas, skurdus, bjaurus, brutalus ir trumpas?“