Atmetę emocijas ir viešųjų ryšių akcijas, pažvelkime tik į dokumentus ir faktus.
Anot paties A.Bružo, pirmą kartą prieš mokytojų skurdinimą profesinė sąjunga pasisakė 2007 m. vasario 21 d. LŠDPS suorganizuotame mitinge prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Tačiau mitinguotojų trijų puslapių reikalavimuose nė žodžiu neužsiminta apie reikalavimą didinti mokytojams atlyginimus.
Kalbėdama mitingo dalyviams Švietimo ir mokslo ministrė R.Žakaitienė užsiminė, kad 2007 m. biudžeto perskirstymo atveju Vyriausybė mokytojams atlyginimus padidins. Tačiau vasarą ir rudenį aiškėja, kad biudžetas nebus perskirstomas, tad žodiniai valdžios pažadai nebus vykdomi. Vasarą A.Bružas atostogauja, o jį pavaduojantis E.Jesinas pluša iš peties: pasitelkęs iš piršto laužtus argumentus, vieną po kito iš LŠDPS „šalina“ didžiųjų miestų ir rajonų organizacijas.
Ši „veikla“ vadams atėmė daug jėgų ir laiko, o tiesioginė profesinės sąjungos funkcija – atstovauti mokytojų interesams – liko užmiršta. Tik spalio 5 d. prie Vyriausybės sukviesti piketuotojai pirmą kartą oficialiai pareikalavo kelti mokytojams atlyginimus: nuo 2007-ųjų lapkričio 1 d. pakelti 20 proc., o nuo 2008-ųjų sausio 1 d. – dar 30 proc. Taip pat reikalauta mažinti mokytojų darbų apimtis, teisiškai garantuoti jų saugumą mokyklose bei parengti ilgalaikę pedagogų darbo užmokesčio kėlimo programą. Užsiminta ir apie mistinį protesto veiksmų planą.
Taigi, žengtas pirmas LŠDPS žingsnis mokytojų darbo ir jo apmokėjimo sąlygų pagerinimo kryptimi. Profsąjunginės veiklos logika diktavo kitą žingsnį – derybas dėl reikalavimų vykdymo. Tačiau čia ir prasidėjo keisti, iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinami LŠDPS vadovų A.Bružo ir E.Jesino veiksmai: 2007-ųjų spalio 18 d. ELTOJE surengtoje spaudos konferencijoje jie paskelbė, kad valdžia nenori spręsti susikaupusių problemų ir tenkinti vasario 21 d. bei spalio 5 d. mitingų reikalavimų, todėl profesinė sąjunga pradėjo streikus.
A.Bružas ir E.Jesinas sąmoningai viešai meluoja, nes puikiai žino, kad: pirma, jau nuo rugsėjo mėnesio vidurio ŠMM ir trys profesinės sąjungos (LŠDPS, LMPS, LKŠDPS) aktyviai derasi dėl Pavyzdinio mokytojo darbo aprašymo projekto, kuris turi sureguliuoti mokytojų darbo apimtis; antra, kartu vyksta trijų profsąjungų derybos dėl galimybės atidėti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimą, nes tai sumažintų atlyginimus; trečia, lapkričio 30 d. darbą pradeda premjero įsakymu suburta darbo grupė rengti ilgalaikes pedagogų darbo užmokesčio programas, kurių reikalavo spalio 5 d. susirinkę mitinguotojai!
Paradoksalu, bet nė viename šių derybų posėdyje nedalyvauja nei pats A.Bružas, nei jo pavaduotojas E.Jesinas, nei jų atstovai. Pasirodo, jie abu tuo metu politikuoja: kartu su Socialdemokratų sąjungos vadovais važinėja po didžiuosius Lietuvos miestus, agituoja žmones paremti šią politinę partiją ir bando kalbėti švietimo bendruomenei apie vietinių profsąjungų blogumą. Šių kelionių rezultatas – gruodžio 15 d. vykusioje LSDS konferencijoje buvo nutarta LŠDPS pirmininko pavaduotojui E.Jesinui skirti antrą vietą partijos rinkimų sąraše į Seimą, o A.Bružą vis dažniau galima pastebėti įtakingų partijos „Tvarka ir teisingumas“ funkcionierių globoje. Mistinio plano bruožai ima ryškėti.
Lapkričio viduryje kai kuriose Lietuvos mokyklose tebevykstant įspėjamiesiems streikams, mokytojai jau buvo raginami ruoštis terminuotiems trijų dienų streikams. Lapkričio 28 d. su streikuojančių mokytojų atstovais susitikusi ir iš susidariusios padėties išeities ieškoti bandžiusi ministrė R.Žakaitienė be kitų priekaištų ministerijai išgirdo dar vieną: streikininkai reiškė didžiausią nepasitenkinimą, kad deramasi ir pasirašomi susitarimai (2007 lapkričio 12 d. susitarimas dėl atlyginimų kėlimo nuo 2008 sausio 1 d.) „ne su tomis“ profesinėmis sąjungomis! Faktas, kad į visas derybines ir darbo grupes yra įtrauktas ir jų darbe turėtų dalyvauti A.Bružas arba jo atstovai, streikininkų nedomino. A.Bružas norėjo derėtis vienas. Kyla pagrįstas klausimas: kodėl ir kas nenorėjo tartis?
Toliau įvykiai vystėsi pagal kažkieno sukurtą labai nuoseklų scenarijų: gruodžio 13 d. organizuota dar viena A.Bružo spaudos konferencija, kurioje kartoti grasinimai streikuoti, užsiminta apie klasių auklėtojų darbo atsisakymą ir prasitarta apie brandos egzaminų boikotą.
Buvo dar tik gruodžio vidurys, tačiau jau nurodyta labai tiksli būsimų neterminuotų streikų data – 2008 m. kovo 3 d. Akivaizdu, kad jokių derybų A.Bružas tikrai nesiekė, – tik streikas tapo jo veiklos tikslu.
Sausio 23 d. A.Bružas pareiškė, kad pasitraukia iš premjero sukurtos darbo grupės, kurios darbe ir nedalyvavo, ir iš kurios jo sukurstyta po kelių dienų, sausio 28 d., pasitraukė ir LMPS su LKŠDPS. Pažymėtina, kad į paskutinįjį darbo grupės posėdį LMPS ir LKŠDPS lyderės jau atėjo su parengtu sausio 21 d. memorandumu, kuriame be daugybės stilistinių ir logikos klaidų yra vienas svarbus punktas: nė vieno žingsnio be „dvasinio vadovo“ – A.Bružo. Damoms beliko tik sukelti skandalą, ir tai sėkmingai įvykdyta.
Abiem atvejais viena svarbiausių pasitraukimo priežasčių nurodyta „ne tos“ profesinės sąjungos dalyvavimas derybose. Ir jei LMPS yra vienintelė pasitraukimo priežastis LKŠDPS deklaracijoje, tai A.Bružas pirmą kartą pareiškė pasipiktinimą „ilgalaikės perspektyvos“ numatymu ir reikalavo mokytojų atlyginimų kėlimo klausimą spręsti tuoj pat. A.Bružas nepaisė, kad pirmieji darbo grupės posėdžiai ir buvo atlyginimo kėlimo 2008 m. galimybių svarstymas ir suderėjimas vietoje planuotų 5 proc. mokytojų atlyginimus nuo rugsėjo 1 d. kelti 20 proc. Kyla logiškas klausimas: kodėl A.Bružas, atstovaudamas streikuojantiems mokytojams ir būdamas darbo grupės narys, net nebandė pasiekti dar didesnio atlyginimų kėlimo procento? Gal jam to nereikėjo? Gal tai prieštarauja visam planui?
Vasario 25 d. paskutiniame darbo grupės posėdyje suderėta, kaip ir kiek didės mokytojų atlyginimas nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki pat 2011 m. Vyriausybė įsipareigojo kiekvienais metais atnaujinti derybas, koreguojant parengtąją programą, dengiant infliacijos padarinius ir t.t. Atrodo, kad švietimo bendruomenė galėtų trumpai pasidžiaugti: pagrindas mokytojų darbo apmokėjimo situacijos gerinimui yra ir lieka siekti, kad Vyriausybės įsipareigojimai būtų vykdomi, stengtis dar labiau pagerinti ilgalaikę programą.
Tačiau čia prasidėjo keisčiausi dalykai: LŠDPS, LMPS, LKŠDPS, kartu su paskutiniu metu prie jų prisišliejusiomis dar dviem nykštukinėmis profesinėmis sąjungomis, sukėlė tikrą isteriją. Kovo 3 d. pagal planą prasidėjo neterminuoti streikai kai kuriose Lietuvos mokyklose, kovo 5 d. į Vilnių iš visos šalies kviesti mokytojai protestuoti „prieš švietimo skurdinimą, pedagogų bendruomenės žeminimą“, o vasario 3 d. pasirodė kreipimasis į Vyriausybę, kuriame „atstovaujamų pedagogų bendruomenių nuomonę“ pareiškė A.Bružas, J.Voloskevičienė, R.Šileikienė ir R.Minkevičienė, skelbę pasirašytą ilgalaikę pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programą netekus juridinės galios ir reikalavę Vyriausybės ją atšaukti!
Šie „mokytojų atstovai“ ilgalaikės programos neteisėtumą grindė tuo, kad ją rengiant nedalyvavo patys, nes savo noru išėjo iš darbo grupės!
Ar daugiau nei 50 tūkst. Lietuvos pedagogų vardu turi teisę kalbėti šie neatsakingi ir iki šiol mokytojų labui nieko nenuveikę triukšmautojai?
Kovo 17 d. A.Bružo posūkiai buvo dar įdomesni ir patvirtino mistinio „plano“ esmę. A.Bružas susitiko su LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku V.Domarku ir sužino, kad Seimas ketina pritarti ilgalaikei pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programai, o kai kurie parlamentarai siūlo 5 proc. tuoj pat didinti mokytojams algas, panaudojant stadiono lėšas. Tą patį vakarą A.Bružas prieš TV kameras mąsliai postringavo apie gerus nebeatšaukiamus Seimo nutarimus, kuriuos teks vykdyti.
A.Bružo noras naikinti ilgalaikę atlyginimų kėlimo programą staiga dingo! Dar daugiau – A.Bružas pritarė ir 5 proc., kuriuos, kaip kompromisą, siūlė Seimo nariai. Šiuos faktus paskelbė ir žiniasklaida. Na, o kovo 18 d. iš Seimo tribūnos kaip niekur nieko apie būtinumą paankstinti ilgalaikės pedagoginių darbo užmokesčio kėlimo programos įgyvendinimą jau šnekėjo ir radikalusis jo pavaduotojas E.Jesinas.
Ar šie du vyrai – „nepakeičiamasis“ LŠDPS vadovas A.Bružas ir politinės karjeros uoliai siekiantis garsiakalbis E.Jesinas – numano, kad net streikų šalininkai jau ima suvokti tikruosius savo atstovų siekius?
Kai kurie Seimo nariai, pagauti priešrinkiminės karštligės, itin energingai svarsto mokytojų problemas ir, bandydami įtikti būsimiems rinkėjams, pasirengę mokytojams atiduoti net paskutines savo kelnes. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad A.Bružo ir E.Jesino netenkins joks mokytojų problemos sprendimas, nes visi jų veiksmai rodo, jog vykdomo plano tikslas neturi nieko bendro su mokytojų atlyginimų kėlimu. Atvirkščiai – greitas ir geras rezultatas prieštarautų vadų planui. Todėl jie nuo pat šios istorijos pradžios sistemingai priešinasi bet kokiam realiam sprendimui, siekia įvykių ištęsimo, situacijos aštrinimo, naudoja net ir kvailiausius argumentus, pavyzdžiui, 5 proc. atlyginimo kėlimas iškart – jiems tik „pasityčiojimas“.
Nėra ko tikėtis, kad tokie veikėjai suvoktų, jog savo neatsakingais veiksmais ir pareiškimais jie verčia visuomenę ir jos rinktąją valdžią abejoti profesinių sąjungų padorumu, griauna socialinio dialogo būtinumo idėją ir diskredituoja profsąjungų judėjimą.
Paskutinis, bet ne galutinis, nes juk planas – ikirinkiminis, A.Bružo kompanijos grasinimas: „Jeigu asmenys, atsakingi už susidariusią situaciją artimiausiu laiku nepriims tinkamų sprendimų, LR pedagogus vienijančios profesinės sąjungos bus priverstos kreiptis į tarptautinius profsąjungų judėjimus ir apie tai informuoti pasaulio visuomenę, o tai tikrai nepagerins mūsų valstybės tarptautinio prestižo“. Tarptautinės organizacijos dar praėjusių metų rudenį dėl A.Bružo antidemokratiškų veiksmų organizacijos viduje suspendavo LŠDPS narystę ir LŠDPS prarado visas teises „kreiptis į tarptautinius profsąjungų judėjimus“. Tad plano antroji, o gal trečioji, dalis gali ir užstrigti. Vis dėlto, tampa aišku, kam A.Bružui reikėjo LMPS ir LKŠDPS kompanijos, – rankioti pasitikėjimo trupinius, pademonstruoti „idėjos masiškumą“.
Graudūs ir apgailėtini A.Bružo manevrai šalia 17 metų gyvavusios ir savo rankomis nuolat dusintos organizacijos miražo. Juk mokytojų atlyginimų problemų iš esmės A.Bružas niekada ir nesprendė visus tuos 17 metų: tenkinosi „pašūkaliojimais“, grasinimais, slaptais sandoriais. Turbūt jam ir kažkam labai norėtųsi, kad ir toliau tęstųsi profsąjungų blefas švietime: juk per švietimo sistemą lengviausia destabilizuoti visuomenę, nuversti valdžią ir atvesti prie lovio saviškius, kuriems mokytojas – tik įrankis.