Turime pripažinti: jau geras pusmetis vyksta viešųjų ryšių karas tarp stambiųjų medienos perdirbėjų ir valstybinius miškus prižiūrinčių institucijų atstovų. Kartais savo nuomonę šiais klausimais išsako privačių miškų savivaldos atstovai, aiškiai palaikantys stambiuosius pramonininkus, tačiau beveik niekada – mokslininkai.
Kalbėta daug, retai – nepiktai. Per rekordiškai trumpą laiką spręsti apvaliosios medienos aprūpinimo stambiajai pramonei klausimus pradėjo rengti valdžios institucijos, tuo tarpu naują apvaliosios medienos prekybos taisyklių redakciją parengti per antirekordiškai ilgą laiką įkurta darbo grupė. Turime pripažinti, kad nė viena pusė, ieškanti sprendimų, nepasistūmėjo nė per nago juodymą.
Kyla klausimas – kam kariauti, jei, mano įsitikinimu, nėra karo objekto, arba tas karo objektas yra visai ne tas, kuris bandomas pavaizduoti? Pabandysime praskleisti diskusijos, kurią sąlyginai galima pavadinti „mediena versus miškas“, uždangą.
Rinkos ekonomika paremta ir veikia pagal paklausos ir pasiūlos principą. Lietuvos medienos ištekliai 2007 m. sausio 1 d. siekė beveik 400 mln. m3 ir toliau nuolat auga. Per dešimt metų jie išaugo 50 mln. m3. Lietuvos miškuose kasmet užauga apie 12 mln. m3 medienos, o kiek daugiau nei pusę šio kiekio iškertama. Lietuvoje yra apie 240 tūkst. daugiausia smulkiažemių privačių miškų savininkų, kurie valdo 180 tūkst. miško valdų.
Pusę šalies miškų (apie 1 mln. ha) valdo 42 valstybės miškų urėdijos, kurios į rinką patiekia apie 60 % visos apvaliosios medienos. Ne visi privatūs miškų savininkai kasmet kerta mišką ir parduota apvaliąją medieną. Tokių kasmet yra keli tūkstančiai.
Praėjusiais metais Vyriausybė patvirtino metinę pagrindinių miškų kirtimų normą valstybiniuose miškuose 2009–2013 metams – kasmet iškirsti iki 2,8 mln. kubinių metrų medienos. 2004–2008 m. valstybiniams miškams buvo patvirtinta 2,4 mln. kubinių metrų metinė pagrindinių kirtimų norma.
2007 metais Lietuvoje buvo įregistruota apie 6000 įmonių, užsiimančių lentpjūvystės, medienos ruošos, medienos gaminių gamyba, popieriaus ir kartono bei baldų gamyba. Manoma, kad aktyviai medienos prekybos rinkoje ir medienos versluose veikiančių miško įmonių yra apie 1500. Dalis miško ruošos įmonių perka mišką (su žeme ar be jos) iš privačių savininkų ir parduoda pagamintą apvalią medieną. Taip pat yra ir lentpjūvėse, kurios vis dar turi savo medienos ruošos brigadas. Dauguma medienos ruošos įmonių yra mažos, turinčios vos 5-6 darbuotojus. Jos miško ruošos darbus atlieka tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose.
Nesunku pastebėti, kad apvaliosios medienos gamybos ir prekybos grandinėje dalyvauja nemažas kiekis tarpininkų: miško rangovų, kirtėjų, gabentojų, prekybininkų, stambesnių ir smulkesnių privačių miško savininkų.
2007 metų pradžioje šalyje buvo per 200 biokuru kūrenamų katilinių, kurių bendra galia – didesnė nei 400 MW ir ateityje tik didės. Lietuvos miškotvarkos tarnyba yra apskaičiavusi, kad 2010 m. šalyje bus galima gaminti ir rinkai pateikti apie 4 mln. kubinių metrų medienos, tinkančios biokurui (priminsime, kad tai – mediena, kuri tinka ir plokščių medienos gamybai bei apima tokius apvaliosios medienos sortimentus, kaip popiermedžiai ir malkos bei medienos kirtimo atliekos, drožlės, gaubtinės ir kt).
Taip pat žinoma, kad 2010 metais šalies medienos augintojai ir pardavėjai bus pajėgūs pagaminti ir parduoti apie 4 mln. kubinių metrų rąstų. Ar nevertėtų medienos pramonės verslo atstovams, prieš priimant sprendimus, plėsti gamybos pajėgumus, detaliai išnagrinėti medienos pasiūlos rodiklius? Štai šioje vietoje kaip tik ir atsiranda kur kas paprastesnis kelias didinti, o tuo pačiu – ir mažinti kainas, palaipsniui atsisakant tarpininkų vaidmens.
Ir anksčiau buvo aišku, kad dideliais tempais vystantis medienos apdirbimo pramonei, šalyje užauginamos apvaliosios medienos trūks, ir tarp plokštes gaminančių medienos įmonių bei biokurą naudojančiųjų vyks nuožmi kova, kuri, beje, jau prasidėjo.
Natūralu, kad apžvelgus pasiūlą, reikėtų kalbėti apie paklausą. Šioje srityje tai padaryti yra kur kas kebliau. Gal dėl to, kad visą apvaliąją medieną šalyje naudojanti pramonė yra privati ir savo planų dažnai neatskleidžia.
Tačiau žinoma, kad beveik visa apvalioji mediena panaudojama vietoje, t.y. neišvežama – eksportuojami daugiausia popiermedžiai, skirti gaminti celiuliozę, kurios gamybos pajėgumų Lietuvoje nėra. Tad kyla kitas klausimas – ar tai nėra būdas spausti apvaliosios medienos pardavėjus mažinti medienos kainą, juolab kad, kaip rodo šalies net ir energetikos mokslininkų atlikti skaičiavimai, Lietuvoje nuolat augs biokuro poreikis (nepaslaptis, kad daugelis gyventojų, ypač kaimo vietovėse, būstus šildo ir ketina šildyti malkomis ir medienos atliekomis).
Galime pabandyti prognozuoti kelis bandymus užtikrinti apvaliosios medienos patekimą į rinką, ir, aišku, norima kaina. Turėtume suprasti elementarų dalyką – apvaliosios medienos pardavėjų poreikis ir sąlyga pelningai dirbti – parduoti apvaliąją medieną didžiausia kaina. Medienos pirkėjų noras – ją pirkti mažiausia kaina. Tarpininkų vaidmuo – naudotis tuo, kad pardavėjas „neranda“ pirkėjo, o Lietuvos apvaliosios medienos prekybos sistemoje šiai verslo rūšiai pasireikšti yra geros sąlygos, nes tiek pirkėjų, tiek pardavėjų yra ne dešimtys ir šimtai, o tūkstančiai ar net šimtai tūkstančių.
Plėtojantis medienos apdirbimo pramonei, taip kaip ji dabar vystosi, ir augant vidaus rinkos paklausai susidarys sąlygos nedidelių lentpjūvių palaipsniniam užsidarymui, augs baldų savikaina, didės būsto išlaikymo kaštai, neišvengiamai didės tiek medieną parduodančių, tiek ją perkančių įmonių darbuotojų atlyginimai.
Netikiu, kad plačiai nuskambėjęs siūlymas prekybą apvaliąja mediena „koordinuoti“ prekybos apvaliąja mediena taisyklių vienokiais ar kitokiais pakeitimais galima patenkinti tiek medienos pardavėjų, tiek pirkėjų poreikius ir norus.
Šalies medienos ūkis jau tapo energetikos ūkio sudėtine dalimi, tad dar labiau plėtoti plokščių gamybą nėra ekonominio pagrindo, juolab kad kaimyninės šalys baldams naudojamą plokštę pagamina ir pigiau, ir kokybiškiau.
Tačiau, jei jau gamyklos stovi, galima būtų siūlyti kiek drastišką, tačiau realų siūlymą – perduoti rinkos sąlygomis sunkiai dirbančias, tačiau perspektyvias medienos apdorojimo įmones medienos išteklių valdytojams, kad šie valdytų ir žaliavos, ir gamybos ūkius – taip galėtų būti išlaikyta visa technologinė grandinė. Kita išeitis – mažinti stambesnių ir smulkesnių apvaliosios medienos prekybininkų skaičių. Tai nesudėtingai galima būtų atlikti rengiant apvaliosios medienos pardavimus internete, kas užtikrintų skaidrų ir betarpišką prekybos procesą. Juolab kad pasaulyje analogų jau yra, ir jie pasiteisino. Abu pasiūlymai nėra naujiena pasaulio praktikoje.