Taktikos - nulis, aukšti perdavimai, kurių niekas nesugeba priimti, padrika gynyba, pasimetę saugai, bedantis puolimas. Tačiau blogiausia yra ne tai.
Pats didžiausias blogis yra strategas ir valdininkas Algimantas Liubinskas.
Jau darosi bjauru klausytis jo komentarų apie nepelnytus pralaimėjimus, apie tai, kad draugiškos rungtynės su rusais ar čekais yra svarbesnės už Baltijos taurę,
kurioje yra rungtyniaujama su principiniais mūsiškių varžovais
latviais ir estais, kuriuos tiesiog privalu nugalėti.
Ir dar liūdniau yra dėl to, kad sekmadienį žaidė (be keleto futbolininkų) kone geriausia ir stipriausia mūsų rinktinė.
Taip pat jau gerokai pabodo futbolininkų kvietimas arba nekvietimas į
nacionalinę rinktinę. Pavyzdžiui, D.Česnauskis. Kodėl jis
neišsprendžia savo nesutarimų su treneriu, tai čia atskira istorija,
bet kodėl yra kviečiami R.Poškus ir E.Jankauskas, tai jau mistika.
Ar ne todėl, kad beklubiams A.Liubinsko numylėtiniams tai kone
vienintelė galimybė susirasti klubus, nors pagal savo dabartinę formą
ir sugebėjimus jiems rinktinėje vietos tikrai nėra.
Ir užtenka dangstytis praeities nuopelnais ir asmeninėmis simpatijomis -
rinktinėje turi žaisti tie, kurie šiuo metu yra geriausios sportinės
formos ir patys nori žaisti.
Jeigu neturime senų ir patyrusių trenerių, norinčių ir galinčių
perimti rinktinės vairą, gal atėjo laikas duoti pasireikšti
jaunimui?
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - Italijos rinktinei
vadovauja 44 metų legenda R.Donadoni, olandus treniruoja 43 metų
legendinis žaidėjas M. van Bastenas, o kroatus treniruoja net 40 metų
nesulaukęs S.Biličius.
Tiek italai, tiek prancūzai yra senos,
galingos ir ilgametes futbolo tradicijas turinčios šalys, tačiau
Kroatija nepriklausomybę atgavo tik 1991 metais, reiškia, turėtų būti
panaši situacija kaip ir Lietuvoje, tačiau...
Kroatai turi stadionus, svečiuose nieko nebelemenčiose atrankos į Europos čempionatą
rungtynėse nugali anglus, savo trofėjų kolekcijoje turi pasaulio čempionato
bronzos medalį.
O Lietuvoje futbolas ilgą laiką buvo žlugdomas įvairių „majonezinių“ verslininkų. Tad kodėl gi ir mums nepasirėmus sėkmingu kroatų pavyzdžiu ir nepatikėti rinktinės treniruoti kuriai nors mūsų futbolo legendai, kaip kad A.Skarbaliui, A.Narbekovui ar
V.Ivanauskui? Juk visi jie jau turi trenerio darbo patirties.
Tačiau pats svarbiausias dalykas - visi šie potencialūs treneriai
turėtų milžinišką autoritetą, kadangi dabartiniai žaidėjai augo ir
tobulėjo žavėdamiesi jų žaidimu ir imdami iš jų pavyzdį.
O kalbant apie pinigus, kroatai savo treneriui moka 80 000 eurų metinę algą.
Lietuvos Futbolo Federacija tikrai galėtų mokėti panašią sumą, juolab
kad tai būtų dar mažiau nei A.Liubinsko pageidaujami 10 000 eurų per
mėnesį.
Kroatų treneris, anglų žurnalistų paklaustas, kodėl jo tokia
maža alga (palyginus su keliais milijonais svarų per sezoną, kuriuos
gauna Anglijos treneris), atsakė, kad visų pirma jam yra garbė
treniruoti savo šalies komandą, o pinigai čia visai nesvarbu.
Spėkite, ar kada nors ką nors panašaus atsakytų A.Liubinskas?
Pabaigai, atviras kreipimasis į LFF prezidentą Liutaurą
Varanavičių. Jūs pažadėjote, kad po atrankos į Europos čempionatą
ciklo treneris A.Liubinskas turės pasirinkti - arba darbas Vilniaus
miesto savivaldybėje, arba rinktinė. Jis to nepadarė ir toliau vienu
užpakaliu sėdi ant dviejų kėdžių.
Todėl prašau jūsų pasielgti principingai ir atleisti nesugebantį apsispręsti strategą, nes juk visiškai aišku, kad dirbdamas du darbus, nė vieno iš jų nepadarys tinkamai.