Vytauto Didžiojo 1409 metais įkurtos bažnyčios teritorijoje žmonės buvo laidojami nuo pat XV amžiaus pradžios. Pagal reikšmę Lietuvos istorijai šią vietą drįstume vadinti tautos panteonu. Šiandien jis sudarkytas vien todėl, kad bažnyčioje būtų galima įrengti viešuosius tualetus ir pašildomas grindis.
Ruošiant vietą inžinerinėms komunikacijoms, šventovėje jau kelis mėnesius vyksta vandališkas kapų kasinėjimas, vadinamas archeologiniais tyrimais. Mūsų žiniomis, iškasta apie 600 palaidojimų. Pridedame kelias nuotraukas iš kasinėjimų vietos.
Presbiterija, kurioje mirusiųjų ramybė buvo išsaugota per visus karus ir istorijos suirutes, šiandien yra pilna atvertų karstų ir žmonių kaulų. Nuotraukoje matote suardytus karstus iš XVII amžiaus, iš kurių surinkti palaikai yra sukrauti į mėlynus polietileninius maišus, skirtus buitinėms atliekoms. Šiuose maišuose – iškilių ano meto asmenybių kaulai.
Aplink bažnyčią mėtosi karstų dalys, o mirusiųjų rūbai yra nuimti nuo palaikų, kas su jais ketinama daryti – neaišku. Tarp karstų kyšantys palaidi kaulai – suardyti kapai iš dar ankstesnių laikų.
Į šiukšlių maišus padrikai sumesti taip pat ir šventoriuje atrasti kaulai iš XV amžiaus palaidojimų. Beveik neabejotina, kad tai Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto – šios bažnyčios įkūrėjo - aplinkos kilmingųjų palaikai. Šiuo metu kasinėjimų vieta išlyginta buldozeriu, o keli likę karstai pridengti polietileno plėvele.
Banalus buitinis komfortas - vienintelė priežastis, dėl kurios šventovė paversta išniekintu kapinynu.
Mūsų žiniomis, nėra tinkamai pasirūpinta bent jau moksliniu šios „archeologijos“ aspektu – kasinėjama nenuosekliai ir skubotai, neaišku, kas bus daroma su visais radiniais, ar bus užtikrintas jų tyrimas, saugojimas, restauravimas. Į Lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo centrą atiduotos tik vienerios įkapės.
Kasinėjimas vyksta paspartintais tempais, nes archeologiniai tyrimai visai nebuvo numatyti projekte, kurį skubama žūtbūt įgyvendinti iki bažnyčios 600 metų jubiliejaus iškilmių.
Nors akivaizdu, kad šventovėje galima tikėtis palaidojimų, pagal UAB „Archinova“ parengtą projektą (vadovas Antanas Gvildys) planuota specialia įranga sutrombuoti žemę - taigi presbiterijoje esantys kapai turėjo būti tiesiog sunaikinti. Projektas buvo pakoreguotas tik pasipriešinus specialistams.
Esame įsitikinę, kad kapų kasinėjimas Trakų bažnyčioje šiurkčšiai pažeidžia esmines Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos nuostatas ir yra nesuderinamas su šiuolaikine archeologinių tyrimų praktika. Joje laikomasi principo, kad kasinėjimus yra priimta atlikti visų pirma tuose objektuose, kurių paveldui iškilusi sunaikinimo grėsmė.
Šiuo atveju vienintelė grėsmė – šildomos grindys, viešieji tualetai bažnyčioje ir šiems patogumams reikalingi tinklai šventoriuje. Net ir žinodami apie palaidojimų faktą, visa tai įrengti prieš kelis mėnesius leido Jono Glemžos vadovaujama Valstybinė kultūros paveldo komisija ir Albino Kuncevičiaus vadovaujamas Kultūros paveldo departamentas.
Esame atsidūrę ties gilios vertybinės krizės riba – vandalizmas bažnyčioje pradėtas vertinti kaip normali praktika, kurią įteisina atsakingos valstybės institucijos.
Ši šventvagystė – tipiškas rezultatas proceso, kuris melagingai vadinamas bažnyčių „restauravimu“.
Kapų išniekinimas Trakų bažnyčioje nėra vienintelis vandalizmo aktas, susijęs su bažnyčiose šiuo metu įgyvendinamais projektais. Neseniai Bernardinų vienuolyno kieme buvo perforatoriumi nuardyti barokiniai kontraforsai. Paveldosaugos specialistai atvirai kalba apie tai, kad šioje bažnyčioje vykdomus darbus dera vadinti ne restauracija, bet kultūros vertybių naikinimu.
Dėl Trakų bažnyčios „restauravimo“ ypatumų jau kreipėmės į valdžios pareigūnus prieš pusę metų, prašydami imtis asmeninės atsakomybės ir apsaugoti nuo sudarkymo šią šventovę, išsiskiriančią unikaliomis sakralinės dailės vertybėmis.
Prašėme iš esmės įvertinti projektą, kuris parengtas neatlikus būtinų istorinių ir natūros tyrimų – tai yra, apverčiant aukštyn kojomis civilizuotose pasaulio valstybėse įprastą paveldosaugos praktiką (kreipimąsi pridedame).
Deja, tokio vertinimo nesulaukėme. Valstybinė kultūros paveldo komisija nesugebėjo pareikšti aiškios pozicijos, kad būtų užkirstas kelias kultūros paminklo darkymui. Šiandieninė situacija – tiesioginė to pasekmė.
Šiuo metu bažnyčiai kaip kultūros paminklui jau padaryta žala: neatlikus reikiamų tyrimų, paaukštintas stogas ir sudarkytas istorinis bažnyčios siluetas, išmontuoti didysis ir šoninis altoriai (mūsų žiniomis, tai padaryta net nesutvarkius leidimo), nuo išorinių bažnyčios sienų nudaužytas tinkas ir t. t. Paveldo apsaugos požiūriu vertiname tai kaip nusikaltimą.
Amžinojo poilsio vietos kasinėjimas Trakų bažnyčioje yra ne mažesnis akibrokštas žmoniškumui, negu tarptautinį rezonansą sukėlęs skandalas dėl žydų kapų Vilniuje, dešiniajame Neries krante. Todėl tikimės adekvačios bažnyčios vadovų ir valstybės institucijų reakcijos.