Ar gali Vyriausybė suvaldyti infliaciją?

Žinoma, brangstanti nafta ir gamtinės dujos didina vartojimo prekių kainas. Bet kai kainos Lietuvoje kyla dviženkliu skaičiumi ir daug sparčiau nei visoje euro zonoje, su kuria litas yra susietas, priežasčių turėtume ieškoti ir savo šalies valdyme.

Nors šalies žiniasklaidoje dėl spartaus kainų augimo negailima populiarios aptakios kritikos Vyriausybei, bet nei ekspertai, nei politikai nepateikia jokių efektyvių programų ar bent realių pasiūlymų, kaip praktiškai suvaldyti infliacinius procesus.

Nuolatinis raginimas Vyriausybei sumažinti biudžeto išlaidas gal ir gali pasitarnauti politinės kultūros stiprinimui, tačiau dabartinės infliacijos sąlygomis net visiškas biudžeto deficito panaikinimas būtų daugiau moralinis, o ne ekonominis veiksnys, nes jis tik simboliškai – puse procentinio punkto – sumažintų dėl kitų priežasčių įsismarkavusį kainų augimą.

Iždo pajamomis nepadengtos valstybės išlaidos daugiausia problemų sukuria vėlesniais laikotarpiais, kai naujos valstybės paskolos jau nebepadengia išlaidų palūkanoms už didėjančią valstybės skolą. Kaip ir daugelis piliečių, sveikinčiau nedeficitinio biudžeto konstitucinio įstatymo atsiradimą, kuris nebeleistų jokiai politinei valdžiai pasilengvinti gyvenimo ateities kartų sąskaita.

Tačiau tokio esminio projekto Seimas nesvarsto. Priešingai, artėjant rinkimams Seime net kai kurie valdančiosios grupės atstovai vis garsiau propaguoja naujas šimtus milijonų litų kainuojančias populistines mokesčių lengvatas. Pavyzdžiui, rinkiminiai sumanymai nustatyti PVM lengvatas brangstantiems maisto produktams jų kainų nesumažintų, bet dėl iždo pajamų „duobės“ priverstų padidinti bendrus mokesčių tarifus ir papildomai skolintis, o tai tik skatintų infliaciją.

Dviženklį kainų augimo tempą Lietuvoje nulėmė keletas svarbiausių priežasčių. Tai – negalėjimas Valiutų valdybos sąlygomis efektyviai valdyti bazinės palūkanų normos ir pinigų kiekio, didėjantis daugelio gamybos ir paslaugų sektorių monopolizavimas ir kvalifikuotos darbo jėgos miestuose stygius. Prie infliacijos prisideda ir korupcijos plitimas, ypač savivaldybėse.

Iš Europos Sąjungos fondų ir privačių asmenų į Lietuvą atkeliauja milijardinės sumos, kurias paramos gavėjai išleidžia ne tiek užsienio technologijoms įsigyti, kiek vidaus rinkos poreikiams, tuo prisidėdami prie vartojimo kainų didinimo. Už pinigų politiką atsakingas šalies centrinis bankas. Tačiau, kad ir kaip Lietuvos bankas stengtųsi, jis negali realiai reguliuoti su euru susieto lito palūkanų normos ar pinigų kiekio rodiklių bei tokiais efektyviais būdais slopinti infliaciją.

Skirtingai nuo Vakarų Europos valstybių, pagal mūsų šalyje galiojančius įstatymus Lietuvos Vyriausybė tik simboliškai gali valdyti infliaciją, nes jai nepavaldžios net rinkos priežiūros, kontrolės ir vykdomosios teisėtvarkos institucijos.

Formaliai Ministrų kabineto kompetencijai palikta tik darbo užmokesčio lygio, tiksliau – minimalios algos, ir iš dalies biudžeto deficito valdymas. Tokiomis teisinėmis sąlygomis Vyriausybė, net ir turėdama Seime visišką politinį palaikymą, tik nežymiai galėtų mažinti kainų augimą.

Neturinti stabilios parlamentinės daugumos Lietuvos Vyriausybė realiai disponuoja tik darbo jėgos kainos svertu.

Dabartinė Vyriausybė teisingai pasielgė padidinusi minimalią mėnesinę algą, kuri, sparčiai augant ekonomikai, beveik nedidėjo nuo 2000 metų. Dėl šios priežasties iš valstybės išvyko dešimtys tūkstančių mūsų piliečių – kvalifikuotos ir motyvuotos darbo jėgos, per keletą metų Lietuvos iždas prarado milijardines įplaukas. Dėl oficialių atlyginimų įšaldymo vėl augo šešėlinė ekonomika. Minimalios algos padidinimas buvo reikalingas politinis sprendimas, tik pavėluotas bent penkerius metus.

Po ilgos pertraukos vėl pradėjus didinti minimalią mėnesinę (taip pat ir vidutinę) algą, Lietuvoje atsirado optimistiškesnių atlyginimų kilimo tendencijų, kurios pristabdo geriausių darbuotojų emigracijos srautus. Siekdama ištaisyti skaudžias ankstesnes politines klaidas Vyriausybė priversta sparčiau, nei kyla bendras darbo našumas didinti minimalią algą, bet tai papildomai skatina kainų augimą.

Pavojingai kylančios infliacijos akivaizdoje derėtų pripažinti, kad didžiausią poveikį dabartinei dviženklei infliacijai turi stiprėjantys vidaus rinkos pasidalijimai ir kiti monopoliniai susitarimai bei savivaldybėse auganti korupcija, taip pat ir tai, kad Vyriausybė nuo 2000 m. visiškai nebeturi teisinių galių vykdyti būtiniausią konkurencinės rinkos teisinę kontrolę ar veiksmingai slopinti korupciją.

Net ir norėdama Vyriausybė negalėtų efektyviai ardyti monopolinių susitarimų, nes jai nepavaldi nei Konkurencijos taryba, nei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nei kitos vykdomosios kontrolės ir teisėtvarkos institucijos. Naivu tikėtis, kad Vyriausybė galėtų pažaboti infliaciją ar korupciją vien skambiais politiniais pareiškimais ar agitacijomis.

Žinoma, visada būtina, kur įmanoma, mažinti Valstybės išlaidas. Tačiau nederėtų apgaudinėti nei savęs, nei kitų – tokia finansinė priemonė dviženklės infliacijos neįveiks. Kainų augimo nesustabdytų ir Seime svarstomi absurdiški įstatymai dėl prekybos antkainių maisto produktams valstybinio reguliavimo. Tokių ribinių antkainių nustatymas tik išstumtų iš parduotuvių vietinius produktus ir taip sužlugdytų daugelį šalies ūkininkų, o konkurencinių santykių prekyboje panaikinimas tik dar padidintų maisto produktų kainas.

Kol prieš keletą metų pakeistas žemės reformos įstatymas leidžia be konkurso pusvelčiui vietos politikams dalintis brangiausius miestų žemės sklypus, naivu tikėtis kaip nors išgyvendinti korupciją savivaldybėse.

Nei ši, nei kita politinė valdžia nepajėgs realiai pažaboti infliacijos, jei Vakarų Europos pavyzdžiu šalies Vyriausybei nebus suteiktos vykdomosios rinkos priežiūros, kontrolės ir teisėtvarkos funkcijos bei tuo pačiu politinė atsakomybė už padėtį šiose srityse. Jei nebus stiprinamos Vyriausybės vykdomosios valdžios galios, neišvengiamai augs ir korupcija.

Tad parlamentinėms partijoms derėtų arba susitarti dėl būtiniausios valdymo reformos, arba pripažinti, kad šalies Vyriausybė nėra atsakinga už infliacijos ir korupcijos lygį.

Žinoma, lieka ir dabar populiariausias kelias – bandyti bent iki rinkimų įkišti bendrapiliečių patiklesnes galvas į smėlį ir laukti galimų finansinių sukrėtimų.

***