Matyt, reikėtų pradėti nuo padėkos Alternatyviai kultūros paveldo komisijai, kuri vykdo visuomeninę Lietuvos paveldo objektų tvarkybos stebėseną. Kiekviena pilietinė iniciatyva, yra sveikintina, o emocionali reakcija, išvydus suardytas kapavietes, suprantama. Vis dėlto, reikia pabrėžti, kad kreipimesi įspūdžiai (pavyzdžiui, karstų liekanos išmėtytos šventoriuje) ir prielaidos (pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo dvariškių palaikai) paverčiami faktais ir išvadomis, o tai klaidina skaitytojus. Norėčiau nurodyti laiške tendencingai pateiktus ar dėl nežinojimo iškraipytus faktus ir jų interpretacijas. Taigi:
Tai, kas šiuo metu vyksta Trakų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje - vienoje iš seniausių Lietuvos katalikų šventovių - Alternatyvi kultūros paveldo komisija vertina kaip kapų ir Lietuvos istorijos išniekinimą.
Žinant apie padarytą nusikaltimą būtina kreiptis į teisėsaugos institucijas, todėl laiško autoriai turėtų savo pilietinę pareigą įvykdyti iki galo.
Vytauto Didžiojo 1409 metais įkurtos bažnyčios teritorijoje žmonės buvo laidojami nuo pat XV amžiaus pradžios. Pagal reikšmę Lietuvos istorijai šią vietą drįstume vadinti tautos panteonu. Šiandien jis sudarkytas vien todėl, kad bažnyčioje būtų galima įrengti viešuosius tualetus ir šildomas grindis.
Tyrimų vadovui nebuvo žinoma, kad tualeto ir šildomų grindų įrengimas yra nusikalstamas. Beje, projekte nėra termino „viešieji tualetai“.
Ruošiant vietą inžinerinėms komunikacijoms, šventovėje jau kelis mėnesius vyksta vandališkas kapų kasinėjimas, vadinamas archeologiniais tyrimais. Mūsų žiniomis, iškasta apie 600 kapų.
Neatitiktys:
1) Archeologiniai tyrimai šventoriuje kol kas vykdyti tik pamatų hidroizoliacijos įrengimo vietose. Kaip pasiekti pamatų dugną neiškasus prie jo gruntą ir neišėmus aptiktus palaikus, tyrimų vadovui nėra žinoma. Kam reikalinga pamatų hidroizoliacija gali paaiškinti specialistai.
2) Tyrimų vadovo duomenys yra kiek kitokie – nuo 2008 m. vasario 29 iki 2008 m. liepos 3 d. šventoriuje užfiksuota 280 dar visiškai nesuardytų kapų, presbiterijoje – 73. Suardytų kapų tyrimai dar nebaigti, tačiau preliminariais duomenimis suardytų kapų kaulai priklausę ne mažiau kaip 700 asmenų, t.y ištirtoje šventoriaus ir presbiterijos dalyje viso galėjo būti palaidota daugiau kaip 1000 asmenų.
Presbiterija, kurioje mirusiųjų ramybė buvo išsaugota per visus karus ir istorijos suirutes, šiandien yra pilna atvertų karstų ir žmonių kaulų. Nuotraukoje matote suardytus karstus iš XVII amžiaus, iš kurių surinkti palaikai yra sukrauti į mėlynus polietileninius maišus, skirtus buitinėms atliekoms. Šiuose maišuose – iškilių ano meto asmenybių kaulai.
Aplink bažnyčią mėtosi karstų dalys, o mirusiųjų rūbai yra nuimti nuo palaikų, ką su jais ketinama daryti – neaišku. Tarp karstų kyšantys palaidi kaulai – suardyti kapai iš dar ankstesnių laikų.
Į šiukšlių maišus padrikai sumesti taip pat ir šventoriuje atrasti kaulai iš XV amžiaus palaidojimų. Beveik neabejotina, kad tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto – šios bažnyčios įkūrėjo - aplinkos kilmingųjų palaikai. Šiuo metu kasinėjimų vieta išlyginta buldozeriu, o keli likę karstai pridengti polietileno plėvele.
Autoriai suklydo:
1) Archeologiniai tyrimai presbiterijoje parodė, kad šioje bažnyčios dalyje buvo laidojama nuo XV a. II pusės, nuolat vėlesnių laidojimų metu suardant jau spėjusius suirti karstus ir palaikus. Mirusiųjų ramybė nebuvo išsaugota ir karų bei suiručių laikotarpiu, ypač tai pasakytina apie XVII a. II pusės karus ir bažnyčios gaisrą.
2) Kai kurių karstų dangčiai įsmukę į karstų vidų ir dar neišimti. Kaulai aplink karstus atsiradę šių laidojimų metu, t.y. tada, kai buvo ruošiamos kapų duobės vėliausiems kapams, tuo pačiu suardant prieš tai buvusius palaidojimus. Preliminariais duomenimis tai įvyko XVII a. II pusėje. Pagal archeologinių tyrimų metodiką tiek karstų liekanos, tiek išardytų kapų kaulai privalo būti užfiksuojami, todėl jie ir atidengti. Dalis kaulų iš suardytų kapų yra jau užfiksuoti ir išimti, sudėti į mėlynus polietileninius maišus ir sudėti toje pat presbiterijoje prie altoriaus. Nuotraukos autorius užfiksavo tyrimų procesą jo eigoje, panašu, kad per pietų pertrauką. Gaila, kad nežinant ir nedalyvaujant tyrimų vadovui.
3) Tyrimai presbiterijoje vykdyti atskirais plotais – tiriant pirmąjį, iškastas gruntas buvo išneštas iš presbiterijos ir supiltas į krūvą šventoriuje. Į tą pačią krūvą buvo pilamas gruntas iš perkasų lauke, tuo pačiu gruntu su mažu ekskavatoriumi jos buvo užpiltos. Tiriant antrąjį plotą presbiterijoje, gruntas buvo permestas į jau ištirtą pirmąjį plotą. Visą gruntą išnešti iš presbiterijos atsisakyta dėl techninių sprendimų ir laikantis darbų saugos. Autorių pateiktoje nuotraukoje grunto krūvoje matosi ankstesnių statybų ir remontų metu (XVI-XX a.) susidaręs statybinis laužas.
4) Aplink bažnyčią nesimėto karstų dalių, matyt autoriai buvusių medinių grindų fragmentus supainiojo su karstų likučiais. Tyrimų metu išimtos tinkamos restauravimui karstų liekanos saugomos bažnyčios viduje. Sutrupėję karstų likučiai sudedami į polietileninius maišus, po to sudeginami šventoriuje, kaip deginami nebenaudojami bažnytiniai reliktai. Laiško viršuje patalpintoje nuotraukoje matomi mėlyni maišai su tokių karstų liekanomis, kurių mėginiai jau yra paimti dendrochronologiniams tyrimams, o liekanos deginamos. Prakuroms naudojamos buvusios grindų lentos.
5) Prie nuotraukos esantis prierašas apie žmonių kaulus neatitinka tikrovės – surinkti suardytų kapų fragmentai po antropologinių tyrimų yra perlaidojami su visomis laidojimui skirtomis apeigomis. Skeletai iš nesuardytų kapų yra išvežami į VU Medicinos fakultetą tyrimams, po kurių bus palaidoti ten, kur ir buvo rasti. Iki išvežimo kaulai sudedami į polietileninius maišus (skaidrius, juodus, mėlynus) ir saugomi bažnyčios viduje.
6) Į maišus (įvairių spalvų, bespalvius) ir užspaudžiamus maišelius nurenkami palaidotų asmenų skeletų kaulai ne metami, o sudedami. Antropologinių tyrimų metu antropologai juos išvalo, sudeda anatomine tvarka ir tiria pagal priimtas tyrimų programas. Tyrimų metu sudėti kaulus į maišelius priimta visame pasaulyje dėl sąlyginai mažesnio tūrio ir patogesnio transportavimo.
7) Tyrimų šventoriuje ir presbiterijoje metu iš 353 užfiksuotų kapų tik 3 galima neabejotinai datuoti XV a. viduriu. Visi kiti yra vėlesni, daugiausia XVII-XVIII a., tad laiško autorių išvada apie Vytauto Didžiojo aplinkos kilmingųjų palaidojimus yra per drąsi. Galbūt jie remiasi nežinoma tyrimų bei asmenų identifikavimo metodika ir šaltiniais, kokia nors alternatyvia mokslui šaka, pavyzdžiui, ezoterika?
8) Kelių likusių restauracijai netinkamų karstų fragmentai įvynioti į polietileną tol, kol bus paimti jų mėginiai dendrochronologiniams tyrimams. Dendrochronologiniams tyrimams netinkamos suirusios medienos likučiai bus sudeginti.
9) Ant mirusiųjų buvę rūbai yra visiškai suirę ir aptinkami tik jų fragmentai. Ką su jais ketinama daryti, skaitykite žemiau.
Banalus buitinis komfortas - vienintelė priežastis, dėl kurios šventovė paversta išniekintu kapinynu.
Mūsų žiniomis, nėra tinkamai pasirūpinta bent jau moksliniu šios „archeologijos“ aspektu – kasinėjama nenuosekliai ir skubotai, neaišku, kas bus daroma su visais radiniais, ar bus užtikrintas jų tyrimas, saugojimas, restauravimas. Į Lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo centrą atiduotos tik vienos įkapės.
Daugelį atsakymų į savo klausimus šio protesto autoriai būtų gavę, jei nors vieną kartą būtų atvykę ir pasidomėję. Tačiau jie naudojasi informacijos nuotrupomis, „mūsų žiniomis“ ar vėlgi alternatyvaus mokslo alternatyviomis žiniomis.
1) Tyrimai vykdomi remiantis archeologinių tyrimų metodika, kasant perkasomis ir viską fiksuojant – braižoma, atliekama fotofiksacija, svarbesni objektai yra filmuojami, atliekamas 3D skanavimas. Kaip laikomasi šios metodikos, kontroliuoja KPD ir Mokslinė archeologijos komisija, tyrimuose nuolat lankosi įvairias institucijas – VU, Lietuvos istorijos institutą, LNM, Klaipėdos universitetą ir t.t. – atstovaujantys archeologai ir kiti paveldo specialistai, nenustatę „nenuoseklumo“ ir „skubotumo“ požymių. Reikia pripažinti, kad tyrimų vadovas skeptiškai žiūri į alternatyvaus „mokslo“ metodų taikymą, todėl konsultuojasi tik su oficialių mokslo šakų institucijų atstovais.
2) Aptikti radiniai bus perduoti LNM po to, kai bus tinkamai sutvarkyti: nuvalyti, išmatuoti, nufotografuoti, nupiešti ir t.t. Tai vyksta tyrimų žemės darbų metu ir dar vyks, manau, 3-4 mėn. po žemės darbų užbaigimo. LNM nedelsiant perduodami tie radiniai, kuriems reikia skubaus konservavimo ir restauracijos. Iki 2008 m. birželio 30 d. buvo perduoti 79 daugiausia organinės kilmės radiniai. Dalis radinių – grindinio plytos ir plytelės, karstų su polichromija liekanos – perduoti laikinam saugojimui Trakų bažnyčios klebonui.
Kasinėjimas vyksta sparčiau, nes archeologiniai tyrimai visai nebuvo numatyti projekte, kurį skubama žūtbūt įgyvendinti iki bažnyčios 600 metų jubiliejaus iškilmių.
Kol kas tyrimų vadovas nesulaukė jokio spaudimo dėl tyrimų spartinimo, kadangi tiek bažnyčia, tiek projekto vykdytojai suvokia archeologinių tyrimų svarbą ir reikšmę. Jokių galutinių terminų, sutampančių su būsimais jubiliejais, tyrėjai neprognozuoja, ir iš jų to niekas nereikalauja.
Nors akivaizdu, kad šventovėje galima tikėtis palaidojimų, pagal UAB „Archinova“ parengtą projektą (vadovas Antanas Gvildys) planuota specialia įranga sutrombuoti žemę - taigi presbiterijoje esantys kapai turėjo būti tiesiog sunaikinti. Projektas buvo pakoreguotas tik pasipriešinus specialistams.
1) Alternatyvių mokslų pagalba, matyt, galima nustatyti, kad po žeme yra palaidojimų ir juos identifikuoti. Tačiau archeologijos tyrimų metodika kol kas tokią galimybę atmeta. Prielaidas, kad presbiterijoje gali būti palaidojimų, darė ir oficialaus mokslo atstovai, tačiau tikėtasi aptikti išmūrytas kriptas, o ne po grindimis sudėtus karstus ir tokį didelį jų kiekį.
Tik atlikus archeologinius tyrimus buvo pakeistas ir pats projektas, t.y. atsisakyta priemonių, galinčių sunaikinti po grindimis esantį paveldą. Archeologiniai tyrimai pakoregavo ir kitus projekto sprendimus, todėl kaltinti UAB „Archinova“, kad jie nežinojo, kas bus po grindimis, neteisinga. Tiek patys tyrimai, tiek projekto vykdymas yra nuolat kintantys dėl vis naujų atradimų, kurie slypi šioje šventovėje.
2) Šių tyrinėjimų vadovas buvo pagrindinis iniciatorius, sukvietęs įvairių sričių paveldo specialistus, kad būtų profesionaliai išnagrineti visi niuansai, sprendžiant projekto pakeitimo klausimus, kilusius dėl archeologijos atradimų. Šio susitikimo metu niekas niekam nesipriešino, o buvo priimtas optimalus sprendimas, priimtinas tiek bažnyčiai, tiek kultūros paveldo apsaugos specialistams.
3) Techniniai sprendimai, numatyti pirmajame UAB „Archinova“ parengtame projekto variante, buvo tam tikra vizija, kuri turėjo keistis tyrimų (ir ne tik archeologijos) metu. Neturint šio pirminio varianto negalėjo būti atliekami archeologiniai tyrimai, kadangi jau jiems vykstant turėjo būti įgyvendinami tam tikri techniniai sprendimai (pavyzdžiui, dėl lietaus, vėjo ir saulės poveikio negalima ilgai laikyti neužpiltų perkasų, o iš kitos pusės prieš jas užpilant būtina įrengti pamatų hidroizoliaciją).
Esame įsitikinę, kad kapų kasinėjimas Trakų bažnyčioje šiurkčšiai pažeidžia esmines Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos nuostatas ir yra nesuderinamas su šiuolaikine archeologinių tyrimų praktika. Joje laikomasi principo, kad kasinėjimus yra priimta atlikti visų pirma tuose objektuose, kurių paveldui iškilusi sunaikinimo grėsmė.
Laiško autoriams pasiūlyčiau atidžiau skaityti minėtą dokumentą ir pateikti tokio įsitikinimo svaresnę argumentaciją.
Oficialių kultūros paveldo apsaugos specialistų ir oficialaus mokslo atstovų nuomonė šiuo atveju skiriasi nuo alternatyvių.
Šiuo atveju vienintelė grėsmė – šildomos grindys, viešieji tualetai bažnyčioje ir šiems patogumams reikalingi tinklai šventoriuje. Net ir žinodami apie palaidojimų faktą, visa tai įrengti prieš kelis mėnesius leido Jono Glemžos vadovaujama Valstybinė kultūros paveldo komisija ir Albino Kuncevičiaus vadovaujamas Kultūros paveldo departamentas.
Laiške vėl paliečiama paties paveldo koncepcijos problema (konservuoti nieko nedarant ar pritaikyti paveldą dabartiniams – šiuo atveju, pirmiausia tikinčiųjų – poreikiams), t.y. galiausiai ar paveldu laikoma bažnyčia, kaip pastatas, ar Bažnyčia, kaip institucija. Bažnyčių pastatų, visaip niekindami Bažnyčią kaip instituciją, jau prisaugota, bet vis kliūva tų pastatų ir sakralių dalykų tiesioginiai naudotojai.
Esame atsidūrę ties gilios vertybinės krizės riba – vandalizmas Bažnyčioje pradėtas vertinti kaip normali praktika, kurią įteisina atsakingos valstybės institucijos.
Ši šventvagystė – tipiškas rezultatas proceso, kuris melagingai vadinamas bažnyčių „restauravimu“.
Kapų išniekinimas Trakų bažnyčioje nėra vienintelis vandalizmo aktas, susijęs su bažnyčiose šiuo metu įgyvendinamais projektais. Neseniai Bernardinų vienuolyno kieme buvo perforatoriumi nuardyti barokiniai kontraforsai. Paveldosaugos specialistai atvirai kalba apie tai, kad šioje bažnyčioje vykdomus darbus dera vadinti ne restauracija, bet kultūros vertybių naikinimu.
Dėl Trakų bažnyčios „restauravimo“ ypatumų jau kreipėmės į valdžios pareigūnus prieš pusę metų, prašydami imtis asmeninės atsakomybės ir apsaugoti nuo sudarkymo šią šventovę, išsiskiriančią unikaliomis sakralinės dailės vertybėmis.
Prašėme iš esmės įvertinti projektą, kuris parengtas neatlikus būtinų istorinių ir natūros tyrimų – t.y., apverčiant aukštyn kojomis civilizuotose pasaulio valstybėse įprastą paveldosaugos praktiką (kreipimąsi pridedame).
Tačiau tokio vertinimo nesulaukėme. Valstybinė kultūros paveldo komisija nesugebėjo pareikšti aiškios pozicijos, kad būtų užkirstas kelias kultūros paminklo darkymui. Šiandieninė situacija – tiesioginė to pasekmė.
Šiuo metu bažnyčiai, kaip kultūros paminklui, jau padaryta žala: neatlikus reikiamų tyrimų, paaukštintas stogas ir sudarkytas istorinis bažnyčios siluetas, išmontuoti didysis ir šoninis altoriai (mūsų žiniomis, tai padaryta net nesutvarkius leidimo), nuo išorinių bažnyčios sienų nudaužytas tinkas ir t.t. Paveldo apsaugos požiūriu vertiname tai, kaip nusikaltimą.
Amžinojo poilsio vietos kasinėjimas Trakų bažnyčioje yra ne mažesnis akibrokštas žmoniškumui, negu tarptautinį rezonansą sukėlęs skandalas dėl žydų kapų Vilniuje, dešiniajame Neries krante. Todėl tikimės adekvačios Bažnyčios vadovų ir valstybės institucijų reakcijos.
Dauguma aukščiau išdėstytų teiginių kartojasi, tad vėl tą patį komentuoti prasmės nėra.
Palyginimas su žydų kapais ne visai tinkamas, kadangi žydai prie savo maldos namų kapinių neįrengdavo, todėl norint remontuoti sinagogą, netenka iškasinėti mirusiųjų palaikų.
Pabaigai norėčiau apibendrinti savo nuomonę į autorių pateiktą laišką:
1) Jo sudarytojai, norėdami pasiekti savo tikslus, naudoja ne mokslui priimtiną argumentaciją,
paremtą šaltiniais ir analize, o „mūsų žiniomis“, „esame įsitikinę“ ir pan., atstovaudami kažkam „alternatyviam“, vedami kažkokių „alternatyvių“ tikslų. Įtikėję savo „alternatyvia“ tiesa meta nepagrįstus kaltinimus ir nuteisia, panašiai, kaip „šventoji inkvizicija“ ar „kultūrinės revoliucijos“ dalyviai su visa jiems būdinga demagogija ir spekuliacija.
2) Laiško turinį vertinu kaip šmeižikišką ir žeminantį tiek Bažnyčią, tiek oficialiam antropologijos, archeologijos, istorijos mokslui atstovaujančius tyrimų dalyvius ir konsultantus, tiek oficialioms institucijoms atstovaujančius kultūros paveldo specialistus, architektus ir architektūros ekspertus.
Kviečiu alternatyviai kultūros paveldo komisijai atstovaujančius asmenis imtis asmeninės atsakomybės už informacinius iškraipymus, už savo nežinojimą ir nenorą žinoti, už savo spekuliacijas, galų gale - už profesionalų atitraukimą nuo tiesioginės profesinės jų veiklos.
Susipažinęs su Alternatyvios kultūros paveldo komisijos darbo metodais tyrimų vadovas atsisako dalyvauti tolesnėse diskusijose archeologinių tyrimų metodikos klausimu su šia komisija ir mielai pasidalins patirtimi su profesionaliais archeologais bei antropologais. Visuomenė apie naujus atradimus bus informuojama spaudoje.
***
Olegas Fediajevas yra Trakų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios archeologinių tyrinėjimų vadovas.