Kada pagaliau lietuviai paliks savo artimą ramybėje, kad tas be spaudimo ir agitacijos galėtų pats pasirinkti savo gyvenimo kelią, kadangi daugelis mūsų atsako ne tik už savo, bet ir už savo vaikų bei vaikaičių likimus?
Skaitau Monikos Bončkutės lrytas.lt išspausdintus straipsnius: „Raginimus sugrįžti Čikagos lietuviai pavadino humoro vakaru“ bei „Negrįžtantys emigrantai – tikroji pagalba Lietuvai“. Gal ir nemiela, bet apnuoginta tiesa. Autorė, gyvendama Amerikoje, turi savo poziciją ir argumentuoja skaičiais bei faktais.
Skaitau liepos 29 dieną lrytas.lt įdėtą Laimos Liutikienės laišką redaktoriui ir, atrodo, kad vėl grįžtu į tuos senus laikus, kur gražiais žodžiais apie patriotizmą buvo pilstoma iš tuščio į kiaurą.
Dar keisčiau, kai rašytojai ar skaitytojai, patys gyvendami Amerikoje, skatina lietuvius grįžti namo. Esu gavusi magistro diplomus Lietuvoje ir Amerikoje. Drįstu teigti, kad lietuvių profesoriai yra nė kiek ne blogesni nei amerikiečių. Tai kodėl patriotiška Laima neliko mokytis Lietuvoje? Laisvame pasaulyje galime rinktis, kur mokytis, taip pat kaip galime rinktis, kur gyventi.
Be abejonės, daugelis mūsų, emigravusiųjų, anksčiau ar vėliau sau kėlė klausimą – „Ar norėčiau sugrįžti?“ Ar paslaptis, kad nostalgija – didžiulė jėga, kuriai kartais nelengva atsispirti, kadangi Lietuva – tai mūsų žemė, ten viskas sava, žinoma, ir žmonės kalba sava kalba. Be abejonės, buvo akimirkų, kada norėjosi viską mesti ir grįžti. Ir jei tokiu metu būtų kas nors pritaręs, paskatinęs, paagitavęs? O jei dar neturi legalių dokumentų arba naujai pasirinktoje žemėje ne viskas taip sklandžiai klojasi, kaip norėtųsi? Tada paliktoji Tėvynė darosi dar patrauklesnė.
Kartais pasikalbu su grįžusiaisiais į Lietuvą. Daugelis gailisi, tačiau kai kam kelio atgal nebėra. Vienas iš pažįstamų nutarė grįžti į JAV nelegaliu keliu per Kubą. Jau keli mėnesiai neturiu iš jo jokių žinių. Tragiška sužalotų likimų kronika. Gal ir ne visų, nes kai kurie laimingi grįžę, kaip LGAVO „Sugrįžus“ nariai.
Iki šiol kartais pagalvoju: „Ar šiandien norėčiau grįžti?“ Mažiausiai čia svarbi materialinė pusė – manau, kad kažką panašaus, ką darau Amerikoje, galėčiau daryti ir Lietuvoje. Ar iš tikrųjų taip? Nes, kiek žinau, mano pažįstami verslininkai Lietuvoje „tepa ir tepa“, ir kuo daugiau „tepa“, tuo daugiau reikia. Visi pavargę nuo kyšių, tačiau „netepsi – nevažiuosi“. Kaip vidutinį atlyginimą gaunantis valdininkas gali leisti sau tai, ką Amerikoje sau leidžia palyginti turtingi žmonės. Iš kur tie pinigai? Ar aš bemokėčiau „tepti“?
Kita priežastis, kodėl nenorėčiau grįžti, yra Lietuvos valdžia. Kada paskaitau lietuviškus laikraščius, pirmiausia šokiruoja pats valdymo absurdiškumas, kuriam civilizuotame pasaulyje vargu ar atrastum analogą. Antra – kartais atmintyje iškyla viena ar kita komunistinio veikėjo pavardė, ir, atrodytų, kad ta sovietinė persona seniai turėjo išnykti iš laisvos šalies gyventojų sąrašo. Toli gražu ne: ne vienas jų ir toliau vadovauja, tik prisidengęs naujais šūkiais. Maža to, būdami prie valdžios lovio, jie turėjo galimybę supirkti mažomis kainomis tai, apie ką normalus žmogus neturėjo nei informacijos (kaip ir galimybių bei pinigų) įsigyti. Šiandien ne vienas jų – labai turtingas. Ir vėl gerbiamas.
Ar galėčiau vėl matyti tuos pačius veidus, kurių savininkai pardavinėjo mus saugumui, o šiandien, tapę Lietuvos patriotais, ragina mus grįžti?
Kada benuvažiuočiau į Lietuvą, net seni geri draugai tik ir kalba apie turtus, keliones, ištaigingas gimimo dienas vienuose ar kituose rūmuose su styginiais orkestrais ir liaudies chorais, juk negali atsilikti nuo kitų. Ar užtektų man tokio bendravimo?
Laikraščiai mirgėte mirga ponų ir ponių nuotraukomis su gražiais, iš tų pačių amerikiečių provincialiai kopijuojamais aprašymais, ką jie valgė ir gėrė. O nemaža lietuvių dalis gyvena ties skurdo riba, džiaugdamiesi, jei tą mėnesį užteko pinigų paprastam kasdieniam valgiui. Jei kartais vienas kitas iš jų nutarė išvažiuoti iš Lietuvos, argi jie neturi teisės į geresnį gyvenimą?
Kiek kartų Lietuvos policininkai be priežasties yra sustabdę mane vežiojusius draugus, o tie atsipirkdavo mažesne ar didesne suma litų, nemačiomis įkišta į delną. Ar galėčiau gyventi be kaltės kaltinama? Ar galėčiau jaustis saugi, kada žinau, jog iki šios dienos mano draugai, gyvenantys kaime, eidami miegoti pasideda prie lovos užtaisytą šautuvą apsiginti nuo banditų?
Kalbant apie patriotizmą, kažkodėl tarp tų naujai iškeptų turtuolių ir valdžios vyrų beveik nematau tikrųjų Lietuvos patriotų, kurie iš meilės savo Tėvynei kovojo už Lietuvos laisvę, buvo pirmose gretose, kada rusų tankai šaudė ir traiškė žmones. Kur jie šiandien?
Nublokšti į šoną iš vienos barikadų pusės į kitą, skubantys, kad spėtų užimti vadovaujančius postus besivaduojančioje Lietuvoje nuo komunistų. Gal jie šiandien tyliai sėdi kukliuose darbeliuose ir džiaugiasi bent juos turėdami.
Vieni mūsų laimingi Lietuvoje, kiti – Amerikoje, Anglijoje, Vokietijoje. Kiekvienas mūsų esame savojo gyvenimo šeimininkai. Be kita ko, ne tik „Sugrįžus“ agituoja grįžti į Lietuvą.
Prieš kelis dešimtmečius man atvykus į Ameriką, neįkyrios moterėlės patarinėjo grįžti į Lietuvą. Keli žinomi ir šiandien ištikimai talkininkaujantys „trečiabangiams“ veikėjai putodami nurodinėjo: „Ko čia atvažiavote? Kas čia jus kvietė? Važiuokite atgal į Lietuvą!“ Galėjau jiems tik atsakyti: „Mielieji, tai ne jūsų reikalas!“
Gal kiek per vėlai nepriklausomos Lietuvos valdžia sujudo, kad greit nebeliks, ką ir valdyti, todėl susirūpino susigrąžinti paklydusias aveles, o dūdorių pūsti valdžios dūdai visada atsiras. Aišku, galite man paprieštarauti, kad, jei visi išvažiuotų, kas tada padėtų pakeisti Lietuvą. Kada man buvo dvidešimt metų, tuo tikėjau ir dariau viską, kad pakeisčiau. Šiandien jau amžius nebe tas, kad galėčiau būti Tadas Blinda. Ir gyvenimas pernelyg trumpas.
Žuvis pūna nuo galvos. Tegu Lietuvą pirmiausia pradeda keisti tie, kas šiandien ją labiausiai darko, būtent – Lietuvos valdžia. O man palikite mano gyvenimą, kurį tvarkyti turiu Dievo ir „ciesoriaus“ man duotą teisę, ir nesvarbu, dėl kurios priežasties aš čia atvykau – politinės ar ekonominės.
***
A.Kavak yra Lietuvių verslo tarybos pirmininkė.