Daug futbolo: vėl sugrąžinta Anglijos Premier lyga, Ispanų Primera. Puiku. Pagaliau kažkas iš tiesų atkreipė dėmesį ir į sporto sirgalius!
Bet šis džiaugsmas išblėso gana greitai: praėjusį savaitgaliui grįžęs iš Kauno į gimtąjį kaimą, sužinojau, kad po sunkios bulviakasio dienos rungtynėmis Rumunija-Lietuva pasimėgauti nepavyks.
Dėl kokių priežasčių, mes puikiai žinome. Apie tai labai vaizdingai ir išsamiai papasakojo Nerijus Kesminas. Galime sutikti ar piktintis šio prelegento mintimis, bet turbūt turime pripažinti, kad jis galbūt yra vienintelis sporto žurnalistas, drįstantis pasakyti tiesą.
Ne visada sutinku su jo nuomone, bet kaip skaitytojas gerbiu už tai, kad visada turi savo nuomonę, nebijo jos išsakyti, net ir žinodamas, kad jo kalbos gali neįtikti ir labai įtakingoms jėgoms. Rašo šmaikščiai, tiksliai ir tiesiai. Ir svarbiausiai – jam tikrai rūpi tai, apie ką jis kalba.
Absurdiškoje situacijoje dėl nacionalinės futbolo rinktinės įkalinimo labai ribotą auditoriją turinčiame televizijos kanale, visiškai sutinku su N.Kesminu. Ne kaip žurnalistas, nes toks nesu, bet kaip eilinis futbolo sirgalius.
Paskutiniame savo straipsnyje šis autorius kalbėjo apie Balbieriškio ir Kerkūtvyčių sirgalių, kuris nuo šiol nacionalinės futbolo rinktinės rungtynių nematys.
Taigi savaitgalį tapau tokiu sirgaliumi. Nedaug kam žinomo, mažo Alytaus rajono kaimelio Verebiejų futbolo sirgaliumi, kuris nematė vienos įspūdingiausių Lietuvos futbolo rinktinės pergalės.
Kaip ir daugelis futbolo mėgėjų, šių rungtynių laukiau nekantraudamas. Norėjosi pamatyti, kokį veidą Lietuvos futbolo rinktinei suteiks Jose Couceiro, kaip mūsų futbolininkai atrodys prieš labai stiprią komandą.
Nors nesu linkęs sureikšminti nei sporto pergalių, nei pralaimėjimų, liūdna, kad šios pergalės matyti neteko.
Žinoma, tai tik žaidimas, bet sportinės emocijos ne tik paįvairina kasdienybę, jos kartais patenkina ir nacionalinio narcisizmo poreikį. Visi esama kažkiek nacionalistai.
Bet šįkart emocijas kėlė tik retkarčiais interneto platybėse atsinaujinantys skaičiai. Pirmą kartą pasitikrinęs rezultatą, nudžiugau: 0:1. Antrą kartą – nustebau: jau 0:2. Pamatęs skaičius 0:3 – apstulbau.
Be abejo, po šios pergalės dar negalima kalbėti apie Lietuvos futbolo renesansą ar kažkokios naujos eros pradžią. Vis dėlto, už tų skaičių slėpėsi intriga, kova, įtampa, džiaugsmas, daugybė gražių epizodų – tai, už ką futbolą myli kiekvienas šio žaidimo sirgalius. Tik bėda - viso to neteko patirti.
Tiesa, nėra padėties be išeities. Futbolo vis dėlto mačiau: Lenkijos kanalą TVP1 turbūt mato daugiau Lietuvos miestų ir kaimelių nei lietuviškąjį SPORT1. O ir kokybė visai neprasta. Tad tenkinausi rungtynėmis Lenkija-Slovėjina.
Ką padarysi, kad galbūt pagaliau iš dugno kylanti mūsų nacionaline futbolo rinktinė dar kartą buvo paslėpta nuo žiūrovo, kurio jai labai reikia? Pelnas ir galia rūpinasi tik pelnu ir galia.
Nemačiau vienos įspūdingiausių Lietuvos futbolo pergalės. Pasaulis nuo to nesugriuvo. Nesugrius, jei nematysiu ir rungtynių Lietuva-Austrija. Vis dėlto, apmaudu, kad sirgalius, kasdienybę mėgstantis paįvairinti futbolo rungtynėmis, dar kartą buvo ciniškai ignoruotas ir turbūt ignoruojamas bus ir toliau.
Lieka tik apgailestauti, kad sportu besirūpinančios organizacijos Lietuvoje dirba panašiai, kaip ir valstybinės institucijos – pagal sovietinius principus. Kaip nusprendžia tos organizacijos vadovai (arba tais vadovais manipuliuojančios galingesnės personos), taip ir turi būti. Paprastų sirgalių jausmai ir norai labai dažnai lieka paskutinėje vietoje.
Skamba kaip N.Kesmino straipsnių parafrazė? Galbūt. Bet ne todėl, kad nusirašinėju – tiesiog tokia yra tiesa.